Aš tik žiūrėjau
Vis žiūrėjau aš į
gražią lauko gėlę.
Ji prašė vandens, o aš tik stebėjau,
Ji laukė mano vienintelio šilumos,
O aš tik dvejodamas žiūrėjau.
Saulė taip pat gėlę
pastebėjo.
Pastebėjo ir šildyt jos atėjo.
Gėlė džiaugės, kad artėja šiluma,
O aš mačiau, kaip ėmė rastis dykuma.
Saulė kepinti
stipriau pradėjo.
Aš žinojau apie klastą, bet tylėjau.
Grožis kito: žiedas vyto, lapai krito,
O aš iš baimės net suakmenėjau.
Debesis ja rūpintis nelauktai ėmė,
Pylė vandenį be saiko, audrą kėlė…
Jau, matau, ji dūsta,
ją apsėmė.
Ir man pyktis užvirė, ir sąžinę gėlė.
Ak, kodėl tylėjau, nors
mylėjau?
Ak, kodėl į gėlę vien žiūrėjau,
O prieit prie jos arčiau nesugebėjau,
Nesušildžiau, nepagirdžiau, tik stebėjau.
