Vaiva Čyvaitė: „Kol kuriu, gyvenu piešinyje“

Kviečiame į Staniūnus – į grafikės Vaivos Čyvaitės namus.Šioje priemiesčio gyvenvietėje dailininkė kone metus rengėsi savo pirmajai personalinei parodai. O profesionalės darbai tokie unikalūs, jog retas patiki, kad plunksna ranka vedžiota.

Į PINIGUS NEKEISTŲ

Pasirinkimo kančių, kaip daugelis jaunų žmonių, prieš apsisprendžiant, ką studijuoti, Vaiva Čyvaitė neišgyveno. Jau pradinėse klasėse žinojo: bus dailininkė. Jos prašyme tebuvo vienas punktas – Dailės akademija. Grafika.

Šiandien ji – diplomuota grafikos bakalaurė ir kaligrafijos magistrė, svarsto – kad sąvoka – menininkas – teoriškai ir praktiškai – pilna skirtumų:

-Iš tikrųjų įsivaizdavau kažkiek kitaip, bet mokytis tikrai patiko ir net buvo gaila baigt studijas. Deja, pragyvent iš dailininko mokslų kažkaip sunkoka šiais laikais, nors dirbu filmų studijoj – paišau animaciją, bet algos nėra didelės – sunku.

Vis dėlto Vaiva kelissyk pabrėžia: nesigailinti pasirinkusi sudėtingą menininko kelią. O ir priežasčių apmaudui nėra: studijos – puikios, be to, niekada nebuvusi „skaičiuotoja“: dabar pasikankinsiu, o ateity iš to gerai uždirbsiu. Ne – kūrybos malonumo į jokius pinigus nekeistų, nes jis tiesiog ne taip primityviai matuojamas.

NE KANTRYBĖS IŠBANDYMAS – POILSIS

Vaiva – viena iš retųjų gildijos – kaligrafijos meistrų. Tai išgirdus, dažniausiai suklūstama:  kas tai yra? Ir parodose ilgai neatsitraukiama nuo vieno darbo – skaitant, ieškant užkoduotos prasmės.

-Tai – dailyraščio šrifto menas, – paaiškina kūrėja.- Gali būt tas šriftas nebūtinai įskaitomas. Tai šrifto kompozicijos įvairios ir panašiai.

Iš tiesų ne visuose darbuose teikiu dėmesį didelį žodžiams. Kai kuriuose –  svarbūs žodžiai, kai kuriuose – tiktai kompozicija, išraiška vien – akcentuojamas raidžių  laisvumas.

Prieš pradėdama piešinį, dailininkė ne visada žino, kaip jis atrodys užbaigtas. Darbo eigoje įvyksta natūralių pokyčių. Ranka užsimano slysti visai kitaip, nei buvo numatyta. Betgi įdomu: kada ji tai daro. Nes tam, kiek daro, paroje laiko ryškiai per maža.

-Dienos metu, – pasakoja,- paišau animaciją, o po darbo grįžus – dar paišau ir sau. Kiti stebisi netgi – kiek pas tave kantrybės ir laiko tiems piešimams – neatsibosta? Vis dar, kažkaip, net nežinau, – neatsibosta. Žmonės kažkodėl mano, kad tokiems kūriniams būtina begalinė kantrybė, bet man kaip tik atvirkščiai – atsipalaiduoju paišydama, pailsiu – laisviau, geriau jaučiuosi.

Tiesa, sutinka Vaiva: jos darbai –  pakankamai smulkūs, ir užtrunkanti poilgiai, kol pajuntanti – nė vieno taškelio jos plunksna čia nebepadės.

LIETUVOJE – NE PER ANKŠTA

Vaivos namuose, ant sienų, jos darbų nepamatysi. Jai mieliau džiaugtis kitų kūrėjų tvariniais. Bet nuo žmonių akių to, ką mėnesių mėnesius piešia palinkusi virš darbo stalo – anaiptol neslepia. Jai svarbu, kad tai būtų pamatyta, inicijuotų diskusijas.

-Parodose pradėjau dalyvauti nuo 2009 metų – Klaipėdoj, Vilniuj, Kaune – šrifto ir kaligrafijos. Žinoma, ir Panevėžyje. Čia netgi savo pirmąją personalinę parodą surengiau. Didžiausią įtaką mano kūrybai padarė trys autoritetai, kuriuos itin gerbiu, mano dėstytojai: kaligrafijos profesorius Albertas Gurskas, vėliau –   Rimvydas Kepežinskas, Mikalojus Povilas Vilutis.

Ar ne per ankšta, klausiu, profesionaliam kūrėjui Lietuvoje? Ar tai ta žemė, kurioje gali laisvai reikštis? Žinoma, tvirtina. Niekada nejutusi diskomforto, kad yra iš nedidukės priemiesčio gyvenvietės. O ir Panevėžys – ramus miestukas – puikiausia vieta kurti:

-Aš manau, kad palankios čia sąlygos yra. Tiktai, galbūt, užsieny būtų didesnės galimybės, bet, šiais laikais, galima laisvai dalyvaut ir parodose, ir suvažiavimuose visuose – ne vien tik Lietuvoj. Lietuvoj, manau, pradžia tikrai nėra bloga.

Kūrėja gyvenimui ypatingų reikalavimų nekelia. Veikiau sau. Ir apie ateitį kalba itin optimistiškai:

-Na, aš vistiek savo ateitį su kūryba sieju. Norėčiau sugebėti ir kurti, ir išgyventi iš viso to. Kad nereiktų papildomų darbų dirbt…

KIKVIENĄSYK – KITA ISTORIJA

Grafikė – tikrai ne iš tų – triukšmingųjų, demonstruojančių daugiau save, nei savo darbus. Vienatvė jai, tvirtina – būtina. Kaip ir sava erdvė, kurioje jaustųsi jaukiai ir saugiai. Tokia tik jos „Menų sala“.

Yra Vaivos pasaulyje ir ypatingų žmonių, kurie apdovanoti privilegija – pirmiesiems pamatyti jos piešinį. Pirmiesiems tarti „Oho“, arba surikiuoti patarimą:

-Kai studijavau, aišku, su dėstytojais konsultavausi, bet turiu ir nemažai draugų menininkų – kartais pakviečiu pasižiūrėti naujo piešinio, nors, dažniausiai lemiamą „nuosprendį“ paskiriu sau pati – niekam nerodau darbų tol, kol man pačiai jie ne visiškai patinka.

Menininkas, praktiškai mąstančiųjų paprastai pristatomas kaip „kitoks“ žmogus, anot Vaivos, nėra visiška nesąmonė. Žinoma, kad kitoks – antraip juk neišsiskirtų iš minios originalia fantazija, kuri ir paklaidinanti tose dausose, kol – štai – ištarianti – piešinys baigtas. Kiekvienąkart ta istorija – nepanaši į nutikusią prieš tai.

-Labai skirtingai, iš tikrųjų: kartais nueini į parodą kokią, pamatai kažką – idėja kyla, arba gamtoje kokį vaizdą aptinki – vėl mintis prašosi būti išreikšta, kitąsyk   perskaitai kažką – net nepaaiškinsi, kaip koks nugirstas žodis ar prabėgom nugriebtas fragmentas virsta kūriniu. Kaligrafija yra laisvesnė, nors ten irgi daug griežtumo, smulkumo yra. O piešiniai nepaprastai detalūs, smulkūs. Labai skiriasi. Bet, galbūt, pagrindinis akcentas – būtent smulkios detalytės, linijytės, nes daug kas stebisi ir kartais net netiki, kad čia ranka nupaišyta. Galvoja, atspausdintas piešinys.

IŠ PRECIZIŠKUMO – GYVYBĖ

Taigi – laikas. Ai, atsidūsta, formatas – pagrindinis jo užsakovas. Ir ne tik. Nesitiki, nesiekia Vaiva greito rezultato. Kaip nesižavi greitu maistu, taip ir darbu. Juolab kad verstis per galvą ir nemoka:

– Priklauso, kiek to piešinio darbe: ar visą užpildysi, ar ne. Kad būtų aiškiau, pavyzdžiui, kokį 30×30 darbą – gerą mėnesį paišau. Mano darbai detalūs ir jie labai greit nepasidaro, bet gal tame grožis ir yra, kad aš juose ir gyvenu, kol kuriu.

Draugai man kai kurie, menininkai irgi, sako: atsipalaiduok labiau, išlaisvink save. Bet aš tokia, galbūt, esu: griežtesnė, santūresnė, ir tie mano darbai griežti – kartais man pačiai atrodo, kad jie sausi, bet iš to sausumo, preciziškumo išsivysto kažkokia gyvybė. Bent aš taip manau.

Tiesa, grafikė dar kuria ir papuošalus. Pačia ploniausia plunksnele išpieštus. Maža pasakyti – įstabaus grožio. Daugiau –  tobulus.

Ingrida Paškauskaitė