Vaiva Rykštaitė: „Rašymas man – tarsi tikrovės sučiupimas“

Literatūrinę Kazimiero Barėno premiją, kurią yra įsteigusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, šiais metais pelnė rašytoja Vaiva Rykštaitė už knygą „Trisdešimt“.  Jos kūrybos spektras labai platus: nuo romanų iki knygų vaikams. Spalvinga ir biografija – gimusi ir užaugusi Lietuvoje, studijavusi ir dirbusi Londone, Milane, daugiau kaip metus keliavusi po Indiją, dabar Vaiva gyvena Havajuose, augina dvi dukreles ir nepailsta rašyti. Vien per pastaruosius dvejus metus išleido tris naujas knygas.

Vasario 27 d. 16 val.  Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje vyks literatūrinės Kazimiero Barėno premijos teikimo iškilmės.

Apie rašymą, knygas, gyvenimo būdą Vaivą Rykštaitę kalbina Virginija Januševičienė

Kaip reagavote sužinojusi, kad jums skirta literatūrinė Kazimiero Barėno premija?

Labai apsidžiaugiau, skambinau mamai ir tėčiui, gyriausi visiems feisbuke. Tai pirma mano gauta premija, nors rašau jau dešimt metų. Nors rašau lyg ir sau (arba taip bandau save įtikinti), vis tik svarbu būti įvertintai.

Kas jums yra rašymas? Ar turite savo rašymo įpročius, gal net ritualus? Kokia yra jūsų kaip rašytojos misija?

Aš dažnai savęs šito klausiu: kam rašau? Ar čia mano ego pasišokinėjimai, ypač kai feisbuke ant kokio rašinėlio surenku daug „patinka” ir mano vyras didžiuojasi, kad lyg kokį retą paukštį namie turi žmoną rašytoją? Ar vis tik kažkas giliau? Turbūt tinka visi variantai. Nerašyti tiesiog negaliu. Būna dienų, kai kažkur išvykstame ir nepasiimu kompiuterio, tada grįžusi namo būtinai turiu sėsti ir kažką užrašyti, netgi naktį. Rašymas man yra tarsi tikrovės sučiupimas ją įvardinant, papasakojant visų pirma sau – kas vyksta, kaip jaučiuosi.

Kadangi turiu du vaikus, tai kalba eina ne apie įpročius ar ritualus, bet apie laiko organizavimą ir discipliną. Parašau po vieną knygos puslapį kas dieną. Rašau, kai auklė prižiūri vaikus arba kai mažoji miega pietų – tada ji guli šalia manęs, kol aš klapsiu kompiuterio klaviatūra. Kartais rašau kavinėse, bet čia toks pasilepinimas arba kai reikia tikrai labai stipriai susikaupti. O šiaip jau moku psichologiškai išjungti namų triukšmą – auklė su mergaitėmis žaidžia arba vežasi jas į parką, o aš rašau savo miegamajame, gulėdama lovoje. Mano ritualas – prieš sėsdama rašyti pasidarau miežinės kavos ir valgau daug juodojo šokolado.

Misija turbūt yra įkvėpti skaitytoją laisvei ir tikrumui. Perduoti savo vertybes. Sukurti meninį katarsį per pramogą, kuria pasimėgavus žmogus pamatytų savo jausmus ir baimes tekste lyg kreivame veidrodyje.

Kas duoda impulsus kūrybai?

Turbūt daugiausiai impulsų kūrybai duoda skausmas ir visos išgyventos ribinės patirtys. Užaugau šeimoje, kurioje įprasta po kiek laiko pasijuokti ir iš visokių skandalų, nelaimių ir iš savęs. Rašymas man yra ir meno forma, ir terapija, ir dažnai savotiška mokykla. Rašydama apie Indiją arba apie motinystę perskaičiau labai daug medžiagos, pati sužinojau daug visko naujo. Romano “Trisdešimt” idėja gimė būnant dar dvidešimt aštuonerių. Norėjau rašyti truputį kitaip. Pradėjau tą knygą, bet taip nutiko, kad būdama dvidešimt devynerių gana netikėtai tapau mama ir ištekėjau. Todėl knygą teko pabaigti pačiai jau būnant kitoje valtyje – ir vis tik buvo labai įdomu ir smagu ją rašyti.

Tikriausiai, kiekviename kūrinyje yra daugiau ar mažiau paties autoriaus, jo gyvenimo. Ar knygos „Trisdešimt“ herojės Jurgos problemos buvo artimos Jums tuo metu, kai rašėte romaną? Esate minėjusi, kad teko daug patirti, kol sutikote savo tikrąją meilę.

Tos problemos man buvo artimos kiek anksčiau. Pirmos dukros gimimas tarsi davė man tą bilietą į kitą pusę – ten, kur jau kažkuo neva tapai iki to trisdešimtmečio. Nors būdama dvidešimt kelerių tikrai bijojau to skaičius ir kamavausi dėl ateities, dabar man tai atrodo kvaila. Vyresnės draugės irgi sakė, kad tai yra kvaila, bet aš jomis netikėjau.

Savęs į kūrinius visada įdedu daug, galima sakyti kad kiekviena knyga yra vis kita mano biografijos versija. Aš, kaip ir Jurga, ilgai buvau įsimylėjusi pasipūtusį vyrą, nors dabar manau, kad gal jis ir nebuvo toks pasipūtęs. Gal tai aš nerodžiau savo jausmų? Ir vis tik knygų neverta painioti su gyvenimu. Knygos gyvena savo gyvenimus. Man dažnai labai juokinga ir tuo pačiu smalsu skaityti kitų žmonių interpretacijas – kaip jie patiria herojus, kaip tų herojų mano įsivaizduojami charakteriai skaitytojų vaizduotėje nutolsta visai į priešingą pusę. Kūrinius visi išgyvename savaip. Todėl ir mano knygas žmonės supranta taip, kaip jie supranta savo, o ne mano gyvenimą.

Dėl tikrosios meilės… per skambiai pasakyta. Visos meilės yra tikros. Neverta neigti jausmų. Net jei jie trunka labai trumpai – tuo metu vis tiek rodosi tikri, net penktoje klasėje. Mano tėvai naudoja du rusiškus žodžius apibūdinti žmonėms : “odnaliūbas” – vienąkart gyvenime įsimylintis, ir “vliubčivaja” – nuolat įsimylinti. Tai aš pastaroji.

Knygos herojei atrodo, kad jei fortūna nebus  palanki iki trisdešimties, tai vėliau visai nėra ko tikėtis. Apie šiuolaikinės moters problemas rašote su sveiku humoru. Ar specialiai kuriate tokią smagią stilistiką?

Na, racijos tame šiek tiek yra. Po trisdešimt penkerių biologiškai moteriai sunkiau pastoti, ne paslaptis, kad ir vyrai linkę įsimylėti šviežią kraują, o ne desperatišką vienišę, kuri jau nieko nebijo, visko matė ir gyvena su penkiomis katėmis. Ir vis tik tai buvo pasišaipymas iš savęs, žvelgiat savo kompleksams į akis. Džiaugiuosi, kad pastebėjote ir supratote ironiją. Erzina, kai skaitytojai herojų naivumą ir kvailumą priima grynai kaip autoriaus mąstyseną.

Vis tik vienas svarbiausių, nors gal ir nepakankamai išplėtotas romane, yra herojės prosenelės Silvijos egzistavimas paralelėje. Nupasakodama tarpukario Lietuvos trisdešimtmetės moters likimą norėjau parodyti, kad visi tie pergyvenimai dėl metų ir diedų yra reliatyvūs ir visiškai neegzistuoja kitokiame kontekste. Taigi, pergyventi dėl glembančio užpakalio yra išlepusių vakariečių privilegija, kurios trečio pasaulio šalių gyventojai dažniausiai neturi.

Romane „Trisdešimt“ persipina skirtingų kartų moterų gyvenimai. Kas buvo svarbiausia jums pačiai rašant šią knygą?

Romane aprašyta Silvija ir Stasys – tai mano prosenelių Salvinos ir Stasio Jasiunskų prototipai. Nežymiai pakeičiau vardus ir pavardes, nes kai ką teko pačiai išgalvoti, meniškai apipinti faktus. Man rodėsi šiek tiek šventvagiška rašyti viską jų vardu, nes manęs ten nebuvo, nežinau ką jie jautė. Galėjau tik spėlioti. Ir vis tik būtent ta istorijos linija yra visiškai tikra. Mano proseneliai

– Kauno aristokratai, prosenelis buvo karo lakūnas kapitonas, vėliau kalintas, kankintas ir vokiečių, ir rusų, per stebuklą vienas iš nedaugelio išgyvenęs Červėnės žudynes. Prosenelė – advokatė, vėliau dėl sistemos žiaurumų turėjusi slėpti tapatybę ir dirbti fabrikuose, kad viena užaugintų vaikus. Knygoje jų nėra tiek daug, bet pradėjusi tyrinėti jų istoriją jaučiu, kad ši tema man dar nebaigta. Norėčiau parašyti kitą, išsamesnę knygą vien apie juos.

Auginate dvi dukrytes Žemyną ir Indrają. Ar knygoje „Pirmąkart mama“ perteikėte tai, ką pati patyrėte, sužinojote, o gal kaip tik tai, ką dar pati norėjote sužinoti? Kaip atsirado ši knyga, o prieš tai dar dvi knygos vaikams?

“Pirmąkart mama” yra mano motinystės tyrimas. Į daugelį kilusių klausimų pažvelgiau gana akademiškai, ieškojau atsakymų moksliniuose straipsniuose ir tuo pačiu dalinausi savo pačios jausmais ir išgyvenimais. Tiesą sakant, rašydama šią knygą jaučiausi kiek kvailai, net gėdijausi kam sakyti, kad rašau apie motinystę. Man tai atrodė kiek banalu, ir, maniau, niekam be manęs nebus įdomu. Bet to tuo metu prašė mano širdis; man, kaip ir visų knygų, šitos reikėjo kaip terapijos. Ją kurdama perskaičiau daugiau medžiagos nei rašydama savo magistrinį darbą. Ir vis tik nesitikėjau, kad tai bus mano sėkmingiausia knyga, kad tiek daug moterų joje atras save. Beveik kas rytą savo feisbuke ar e. pašte randu po laišką su padėka ir įspūdžiais perskaičius “Pirmąkart mama”. Man rašo ir gydytojos akušerės, ir daugiavaikės mamos, ir vaikų net neketinančios turėti moterys. Kai kurie laiškai net pravirkdo. Grįžtamasis ryšys yra svarbus – be jo rašymas netektų prasmės.

Stebina nepaprastas jūsų gebėjimas kasmet parašyti po dvi knygas ir visa tai sėkmingai suderinti su šeimos rūpesčiais. Kokia įprasta jūsų diena?

Ne visada spėju, išgyvenu, stresuoju. Kenčia arba namų tvarka, arba vaikai, kuriuos aprėkiu. Bet čia apskritai – gyvenimas ir be rašymo toks… O kūrybinio produktyvumo paslaptis – po vieną puslapį per dieną. Stivenas Kingas, kuris dabar berods yra vienas produktyviausių rašytojų pasaulyje, rašo po penkis puslapius per dieną. Įkvėpimo vaikytis man nereikia. Reikia tik laiko ir užsispyrimo.

Daugeliui Havajai atrodo tikras žemės rojus. Ar išties taip yra?

Ir taip, ir ne. Čia tikrai rojus, bet daugiau atostogautojams arba turtuoliams. Normaliems žmonėms čia gyvenant kaip ir visur, tenka susidurti su buitimi ir finansiniais klausimais. Apskritai buvimas Havajuose man yra labai įdomus, kaip ir šitų kraštų istorija. Norėčiau už keleto metų apie tai irgi parašyti knygą, vis planuoju vienus metus skirti skaitymo apie Havajus metais. Kolekcionuoju knygas apie Havajus – nuo augalų iki istorijos. Bet šiemet dar nepavyks jų skaityti – gavau Lietuvos kultūros stipendiją, todėl dabar dirbu prie kito romano.

Ar palaikote glaudžius ryšius su Lietuva, su čia gyvenančiais artimaisiais? Kaip dažnai čia apsilankote?

Palaikau. Grįžtu kasmet. Mano šeima ir giminė yra mano stiprybė, didelė gyvenimo dovana ir neišsenkantis įkvėpimo šaltinis.

Savo kūrinius rašote lietuviškai. Ar nežadate jų išversti, ar tiesiog imti ir sukurti knygą angliškai?

Išverčiau „Jūratė, Kastytis ir Mikas”, bet man tas vertimas nepatinka, todėl dabar turiu kitų planų, bet apie nebaigtus darbus nemėgstu kalbėti.

Ne kartą esate minėjusi, koks svarbus jums skaitymas. Pasidalinkite savo skaitymo įpročiais. Ar yra tokių autorių, kurie daro didelę įtaką Jūsų kūrybai?

Skaitau, kai žindau arba migdau Indrają, arba kai ko nors laukiu ir daugiau nieko negaliu veikti. Ką tik baigiau Marijaus Gailiaus romaną  „Oro”. Dabar skaitau Sarah Vowell „Unfamiliar Fishes” – plona knygelė apie Havajų istoriją ir salų amerikonizavimą. Grįžus į Lietuvą visi klausinės apie Havajus, tai reikia pasikaustyti ir pagilinti žinias.

Ar jau turite sumanymų naujai knygai?

Taip. Visada. Kokioms trims knygoms į priekį. Kartais norėčiau neturėti ir tiesiog pažiūrėti, kur mintys mane nuneš.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: