Verbų sekmadienio procesija. Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia
Verbų sekmadienis kitoks
Plintant pasaulyje bei Lietuvoje pavojingam žmonių gyvybei koronavirusui šį Verbų sekmadienį šventėme karantino sąlygomis – namuose. Dalyvavome ir meldėmės Šv. Mišių eigoje pritaikydami naujas technologijas bei tiesioginę transleciją per televiziją : ryte Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos Šv. Mišiose, kurias aukojo Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos kleb. dekan. teol. lic. Henrikas Kalpokas, jam koncelebravo Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras, Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio dv. vad. kun. Ernestas Želvys ir šios parapijos alt. mon. Povilas Miškinis, o vėliau iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios.
Sekmadienis prieš Velykas vadinamas Verbomis. Jis primena kai Kristaus įjojo į Jeruzalės miestą. Jį džiaugsmingai sutiko didelė žmonių minia. Vieni klojo jam po kojų savo drabužius, kiti kirto šakas, skynė palmių lapus ir tiesė ant kelio. Ir toji minia šaukė, kupina entuziazmo: ,, Osana Dovydo sūnau!‘‘ Jėzus joja pro šią džiūgaujančią minią ir, atrodo, lyg negirdi tų ovacijų, nemato nuoširdžių mojavimų. Jo veide – susimąstymas , kažkoks liūdesys . Jie nori padaryti Jį savo žemiškuoju karaliumi, o juk Jo karalystė ‘‘ ne iš šio pasaulio‘‘, kaip po kelių dienų Jis pareikš Piloto teisme. Jie svajoja apie savo politinę didybę, o Jėzaus mintys apsunkusios, kad Jo Tėvas nepažįstamas, kad žmonės nenutuokia apie savo amžiną likimą. Jie šaukė ,, Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu‘‘ . Tačiau tik kelioms dienoms tepraėjus minia jau klykė: ,, Ant kryžiaus jį!‘‘ ( Mk 15, 14 ).
Dangaus ir žemės Teisėjas buvo nuteistas ir pasmerktas savųjų. Tačiau Jėzus nepaliovė mylėjęs nepaisant visų tų kontrastų. Jis nepaliovė atleisti. Jis niekuomet nepamiršo savo misijos – visus mus išgelbėti.
Šiam įvykiui priminti per Verbas šventinamos palmių, alyvų šakelės, vadinamos verbomis. Lietuvoje tam naudojamos kadagių ir sprogstančių gluosnių šakelės. Vilniaus krašte – puošni , vilnietiška verba , kuri daugiausia kuriama pagal lenkų katalikiškas tradicijas.
Verba – amžinos gyvybės simbolis, kurias bažnyčioje, Šv. Mišių metu kunigas pašlaksto šventu vandeniu ir džiaugsmingai jos nešamos į namus, į savo šeimų židinius.
Parėję iš bažnyčios, uždega keletą mažų verbos šakelių ir jomis aprūko, apsmilko trobas. Pašventintą verbą užkiša už Šv. paveikslo, kuri teikia ramybę ir laimę .
Šią ypatingą , palaimintą dieną, Jėzus prašo mūsų tapti panašiems į Jį. Jis prašo pasirinkti tarnavimą, o ne viešpatavimą.
Garbinkime Viešpatį už jo nuolankumą. Garbinkime Jį iš tyros širdies. Rožinio malda melskime Viešpatį ir Švč. Mergelę Mariją – Dievo Motiną padėti įveikti skausmingus įvykius pasaulyje bei savo gyvenime.
2020. 04. 05 Vlada Čirvinskienė, Pasvalys
Asmeninio archyvo nuotr. 2016 m.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!