Vidiškių dvare nusilenkta Ievos Simonaitytės talentui

Ievos Simonaitytės metams ir 125-ajai jos gimimo sukakčiai skirta meninė popietė sausio 23 dieną surengta Ignalinos rajono Vidiškių dvare. Žinomai rašytojai skirtą dedikaciją ,,Buvau! Mylėjau!” ignaliniečiams ir visiems atvykusiems svečiams dovanojo Visagino ,,Europe direct“ centras, Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vidiškių, Naujojo Daugėliškio filialai ir Vidiškių dvaras, kurio savininkai Mozeriai  renginiui maloniai atvėrė puošnios menės duris.

Taip tiko didžiąją lietuvninkų krašto kultūros įamžintoją pagerbti baltojo dvaro aplinkoje. Ant mažyčio stalelio buvo pamerkta raudona rožė, padėti du puodeliai, kaip priminimas, kad rašytoja labai mėgusi prisėsti prie ,,kafijos“ su jai maloniais žmonėmis…Trumpam prie to stalelio prisėdo renginio sumanytoja Indrė Gruodienė ir Vidiškių bei Naujojo Daugėliškio bibliotekininkės Dalė Švilpienė ir Renata Rastenienė, priminusios rašytojos gyvenimo faktus. Tada buvo pakviesti svečiai.

Jausmingas, gražaus žemo tembro aktorės Virginijos Kochanskytės balsas perdavė Ievos Simonaitytės kūrybos ir gyvenimo aistrą, jos tvirtą lietuvninkės būdą ir su įtaigia jėga kalbėjo apie tokius pat dvasia stiprius, tragiškai išdidžius jos kūrinių personažus. Ieva, save vadinusi Ėve, visad buvo ambicinga, išdidi ir niekam nesilankstė, turėjo savo nuomonę ir jos laikėsi. Galėjai justi, kokia aktorei artima ir kaip giliai išjausta yra gaivalinga laike nutolusios, bet savo kūryboje tokios gyvos, čia tarsi esančios kitos kūrėjos moters meninė prigimtis (juk būtent už programą ,,Ak, buvo taip“, įskaitytą į plokštelę, V. Kochanskytė yra pelniusi Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją).

Žiūrovus ypač sujaudino  aktorės skaityta romano „Vilius Karalius“ ištrauka apie mažąją Barbutę, paliktą su mirusia motina, ir įspūdingas, tarpais skaniai nusijuokti privertęs vaizdelis iš  apysakos „Pikčiurnienė“. Visų stipriausia juose – kuriamo vaizdo tikrumas, įtaigumas ir, žinoma, puiki, be galo vaizdinga pasakojimo kalba, I. Simonaitytės kūrybą įgalinanti prilygti garsiausių pasaulio kūrinių meniniam lygiui.

Aktorės kuriamą rašytojos paveikslą ir jos kūrinių taip talentingai ir jausmingai perteikiamus meninius vaizdus gražiai papildė pianistės Beatos Vingraitės muzika ir Kauno muzikinio teatro solisto Egidijaus Bavikino atliekamos dainos. Programoje ,,Buvau! Mylėjau“ solistas kartu atliko ir kitą, rašytojai labai svarbaus žmogaus vaidmenį…

Su savo gyvenimo vyru operos dainininku Ernstu Šumanu Ėvė susipažino būdama 24 metų, bet atsisakė su juo vykti į Vokietiją. Vėliau tą patį padarė jau būdama garbaus amžiaus, atsisveikindama paskutinį kartą, bet jau prisipažinusi jį mylinti… Ir buvo laiminga tas paskutines savo vasaras, praleistas kartu. Ernstas, dirbdamas Vokietijos radijuje diktoriumi, skaitė apie lietuvių rašytojos pasiekimus ir, jaunystės jausmų paskatintas, atvyko pas Ėvę į Lietuvą. Tuomet pagyvenusi moteris tarsi pražydo ir išgyveno antrąją jaunystę, trumpą ir liūdnu išsiskyrimu paženklintą… O paskui, labai greitai, padėjo savo kelionės lazdą…

Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanagų kaime, Klaipėdos apskrityje. Labai anksti, gal būdama penkerių metų, susirgo kaulų džiova, dėl ko liko šluba ir negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina, o vėliau mokėsi pati, skaitydama bibliją, religinę literatūrą arba kas pakliūdavo į rankas. Dar ankstyvoje jaunystėje, pasiremdama ramentais ar lazdomis, turėjo dirbti, ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti vaikus. Tik šiek tiek vėliau, vietinio kunigo pagalba gydėsi Augenburgo sanatorijoje Vokietijoje. Iš ten grįžo pasveikusi ir pradėjo verstis siuvėjos amatu, taip išsimaitindama pati ir padėdama šeimai. Kaip tik tada I. Simonaitytė įsitraukė ir į visuomeninę veiklą, pradėjo dirbti Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje. Anksti ir pati pradėjo kurti. Iš pradžių rašė eilėraščius, o vėliau ir apsakymus, romanus. Ją, kaip rašytoją, labiausiai išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“, už kurį 1935 metais buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo 1936 metų Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui. 1939 m. buvo išleista didžiausio ir geriausiai vertinamo jos romano „Vilius Karalius“ pirmoji dalis. 1958 m. ji buvo apdovanota pirmąja Lietuvos SSR valstybine premija už romaną „Vilius Karalius“. Kitos žinomesnės knygos: „Pavasarių audroj“, „Be tėvo“,  „Pikčiurnienė“, „… O buvo taip“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“, „Gretimos istorijėlės“. Rašytojos kūryba buvo verčiama į latvių, rusų, vokiečių, anglų, lenkų, kinų, baltarusių, rumunų, kazachų, ispanų, prancūzų, čekų kalbas. I. Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.

 I. Kovalevskienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: