Vienkiemių naikinimo metai. XX a. 8-asis deš.

Sovietmečiu Lietuvoje vyko radikalios ūkio reformos, skaudžiai palietusios kaimo gyventojus. Reformas lydėjo drastiški susiklosčiusio žmonių gyvenimo būdo pokyčiai.  Kaimuose buvo ne tik nacionalizuotos (atimtos iš gyventojų, suvalstybintos) žemės valdos, vykdyta  masinė žmonių deportacija, bet taip pat žmonės buvo verčiami palikti  savo sodybas ir keltis gyventi į naujai kuriamų kolektyvinių ūkių gyvenvietes. Tai palietė didžiulį skaičių šeimų: iki 1944 m. beveik 80 proc. valstiečių gyveno vienkiemiuose (atokiose  sodybose su žemės sklypu). Lietuvos žemės ūkio kolektyvizacija paskatino  masinį kaimo gyventojų kėlimąsi į miestus. Vėliau  kaimų tuštėjimą spartino intensyvus vienkiemių naikinimas ir kolūkinių gyvenviečių kūrimas.

Konstatavus, kad žemės ūkio kolektyvizacija Lietuvoje baigta,  pradėtos kurti naują kolektyvinio ūkininkavimo būdą atitinkančios ūkių ir jų padalinių gyvenvietės. 

XX a. aštuntajame dešimtmetyje sovietinei valdžiai pradėjus intensyviai naikinti Lietuvos vienkiemių sistemą, buvę jų gyventojai turėjo pasirinkti – persikelti į kuriamas kolūkines gyvenvietes, išvykti į rajonų centrus ar traukti į didmiesčius. Įvairiuose rajonuose vienkiemiai buvo  nukeliami nevienodais tempais. Sodybų nukėlimo sparta didele dalimi priklausė ir nuo ūkių vadovų pastangų „vykdyti partijos ir vyriausybės iškeltus uždavinius“.

Sovietmečiu vienkiemių sistema buvo smerkiama kaip carizmo ir buržuazijos politikos liekana, sudaranti sąlygas buožių (turtingųjų valstiečių) ūkiams formuotis, stabdanti  kolūkių  plėtrą, mechanizacijos diegimą žemės ūkyje, sėjomainų planavimą, trukdanti gerinti kolūkiečių buitines sąlygas, tenkinti  kultūrinius poreikius.  Žmonės iš savo sodybų išsikelti nenorėjo, daugelis jų buvo naujai statytos.

Masinis vienkiemių nukėlimas ir kolūkinių gyvenviečių formavimas buvo pradėtas 1965 m. kartu su vykdyta išplėstine melioracija. Vienkiemio sodybos šeimininkui, nesutinkančiam išsikelti, buvo neleidžiama išsikasti naujo šulinio, remontuoti sodybos  arba buvo atsisakoma ją elektrifikuoti. Asmeniui, galų gale pasidavusiam sistemingam spaudimui, už išsikėlimą  buvo teikiama parama: nukeldinamų  vienkiemių savininkams buvo leista mokėti kompensacijas. Šios sumos buvo įtraukiamos į melioracijos ­darbų sąmatą.

Lietuvos kaimo jaunimas labiau orientavosi ne į darbą kaimo gyvenvietėse, bet ieškojo galimybių išvykti į miestus. Nemaža dalis  jaunų žmonių, palikę  gimtąsias sodybas  ir apsigyvenę miesto bendrabučiuose,  skatino  tėvus kuo greičiau „melioruotis“, gauti pinigines išmokas ir, įsigijus mieste kooperatinį  butą,  vėl visai šeimai susiburti. Vienkiemių naikinimas ne tik griovė tradicinį Lietuvos kaimą, bet ir  plėtė miestus: naujai atvykę žmonės įsidarbindavo fabrikuose bei gamyklose. 1970 m. įvyko lūžis: miestuose gyveno jau pusė Lietuvos gyventojų.

1972 m. Panevėžio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto sprendime „Dėl iškeliamų vienkiemių iš melioruojamų ir anksčiau numelioruotų žemių namų valdų įkainojimo aktų tvirtinimo” nurodyta, kokios  piniginės sumos skiriamos  Panevėžio rajono kolūkiams, kurių gyventojai buvo iškeldinti iš vienkiemių: Ėriškių kolūkiui  –  44999, 72 rubliai,  „Galybės“ kolūkiui – 12505,72 rubliai,  „Naujos vagos“ – 3654, 93 rubliai ir kt. Taip pat pavedama Panevėžio sausinimo sistemų valdybos viršininkui  L. Kemekliui atlyginti iškeliamų vienkiemių savininkams griaunamų statinių, įrenginių, vaismedžių ir vaiskrūmių vertę pagal nurodytus ir patvirtintus įkainojimo aktus.  Užfiksuota, kad iš  Ėriškių kolūkiui priklausančios teritorijos  iškeliama 16 vienkiemių; nurodoma  vienkiemių savininkų pavardės, jų gyvenamoji vieta (dauguma iš Upytės apylinkės Bajūnų kaimo)  ir išsikėlimo nuostolių įkainojimo suma. Gyventojui  Ž. A. skiriama  3728, 43 rb  suma,  V. S. – tik 445,15  rb,  o  K. A iš Doveikiškių kaimo – 8804,79 rb.

Kolūkinių gyvenviečių plėtra paspartėjo aštuntojo dešimtmečio viduryje pradėjus veikti Alytaus namų statybos kombinatui, kuris gamino tipinius surenkamus gyvenamuosius namus kaimui („Alytaus namelius“). Pagal komunizmo sukūrimo programą kaimas ir miestas turėjo niveliuotis. Darbininkai ir valstiečiai, supanašėjus darbo ir buities sąlygoms, turėjo susilieti į vieną klasę. Lietuvoje šis procesas vyko keliomis kryptimis. Buvo ne tik naikinami vienkiemiai, valstiečius  telkiant  į gyvenvietes, bet ir kaime kuriama  miesto tipo  infrastruktūra: statomos mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės, kultūros namai, parduotuvės, buitinio aptarnavimo įmonės, valgyklos. Kaimą planuota paversti agromiestu: buvo mūrijami daugiabučiai namai, rajono vadovai lenktyniavo griaudami vienkiemius, kad Lietuvos kaimas jau niekada negalėtų grįžti „atgal į kapitalizmą“.

Vienkiemių sunaikinimas prilygo antrajai tremčiai, nes, nukėlus vienkiemius, išnyko ištisi kaimai. Sovietinio žemės ūkio modelio diegimas ir sparti pramonės plėtra skatino kaimiškų vietovių nykimą, nes jų gyventojai, vengdami kolūkių, bijodami sovietinių represijų, stengėsi rasti saugesnį prieglobstį miestuose.

Minėti pertvarkymai žlugdė Lietuvos ūkininkus ir ekonomiškai, ir dvasiškai. Ekonomiškai juos slėgė savo nuosavybės netekimas, neatlyginamas darbas. Dvasiškai Lietuvos ūkininkiją  žeidė atplėšimas nuo  savos žemės, nemokšiškas statytinių vadovų elgesys su kelių kartų kauptu turtu,. Apie šį vienkiemių naikinimo laikotarpį yra sukurta nemažai literatūros kūrinių, kurie byloja apie skaudžius Lietuvos kaimo žmonių išgyvenimus.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: