Viktorija Gurklytė

Viktorija Gurklytė

Rudenėlis…

Tyliai tyliai pasibeldė į langą ruduo, toks liūdnas ir šaltas. Lygiai taip pat tyliai išėjo į laukus vasara, kažkur toli toli… Rudenėlio nelabai kas laukė, o vasarėlės pasilikti prašė, tačiau juk nieko nepakeisi – laikas bėga nejučia. Ir net nepastebėsim, kaip pasibels žiemužė į duris, o jas atverti bus sunku. Gal net sunkiau nei tu manai…

O buvo gera…

Šiandieninės technologijos yra pažengusios labai daug – išmanieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, plačiaekraniai televizoriai, atliekantys kompiuterio pareigas.  Be jų mes negalime gyventi. O jeigu viso to nebūtų? Jeigu tai būtų taip tolima kaip kosmosas? Kas tada? Nieko. Mes gyventumėme tikrą gyvenimą! Aš labai norėčiau dar palakstyti tais nesibaigiančiais laukais ir visai nesirūpinti, kad susitepsiu. Noriu, kad diena baigtųsi tada, kai manęs nebepaneštų kojos. Noriu bendrauti laiškais, rašytais ranka. Noriu, kad nebūtu tyčiojamasi iš to, kam tai brangu. Žinau, aš jauna, svajonių kupina, bet tai yra tikras gyvenimas arba tiesiog taip aš jį įsivaizduoju. Noriu atsukti laiką atgalios. Noriu miegoti ant šieno, slėpynių žaisti kukurūzų lauke, o po to bėgti nuo pikto ūkininko…

Aš noriu susigrąžinti vaikystę…