Virgilijus Alekna: „Kiekvienam gimtinė užima ypatingą vietą gyvenime“

Dukart olimpinis ir pasaulio čempionas,Seimo narys Virgilijus Alekna juokiasi nesuprantantis šiuolaikinių vaikų bėdų, kai reikia spręsti, kuo juos užimti vasarą, į kokią stovyklą vežti.

„Mano laikais tokių dilemų nebūdavo – darbų tiek, kad džiaugdavaisi radęs laiko prieš saulėlydį išsmukti ir su draugais pažaisti futbolą ar krepšinį“, – sako jis. Tiesa, panašaus amžiaus draugų Terpeikiuose, lengvaatlečio gimtinėje, ne tiek ir daug. Statistikos departamento duomenimis, šis Kupiškio rajono savivaldybės kaimas pamažu traukiasi – per keletą dešimtmečių gyventojų skaičius sumažėjo triskart. 2001 m. čia gyveno 49 žmonės. „Kadangi kaimas mažas, tai ir vaikų jame labai mažai. Panašaus amžiaus buvome trys berniukai ir dvi mergaitės. Visą laisvalaikį reikėdavo planuotis drauge“, – mena 14 metų čia gyvenęs vyras. Tačiau, Virgilijaus teigimu, svarbu ne dydis.

Terpeikiai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti dar 1596 m. Kaimą garsina ne tik pašnekovo sportiniai laimėjimai, bet ir išskirtinis gamtos paminklas – 2 m skersmens Terpeikių ąžuolas, kurį keturi vyrai vos apglėbia. Terpeikių kaimo apylinkėse yra ir daugiau šventų vietų: Smėlynės senkapis, mitologinė Velnagulos vietovė (apie 2 ha ploto akmenuota vieta), anksčiau šiose apylinkėse būta didelių šventų miškų. „Terpeikiai skendi gamtoje ir ramybėje. Pačiame kaime pilna senų medžių, vasarą viskas sužaliuoja. Kolektyvinimo bumo laikais norėta išnaikinti gyvenvietę – išlyginti laukus, tačiau būtent tai, kad vietovė yra labai miškinga, atgrasė nuo tokių planų“, – atskleidžia lengvaatletis. Šiandien pašnekovas jau išmaišęs pusę pasaulio, tačiau anuomet keliauti nebuvo madinga. Tėvai turėjo nemažą ūkį, kuriame prireikdavo ir atžalų pagalbos. „Anksčiau leisdavo laikyti po vieną karvę, o mes vienu metu turėjome net keturias. Kiek šieno reikėjo priruošti žiemai!

Ir ravėti tekdavo nemažai – vagos tokios ilgos, kad jų galų nesimato. Išeini ir iki pietų tik vieną pusę įveiki“, – it Juozo Baltušio romaną „Parduotos vasaros“ skaitydamas pasakoja medalininkas. Netoliese (apie 60 km) yra ir daugiau dėmesio vertų objektų. Vienas jų – Voruta pramintas Šeimyniškėlių piliakalnis – turėtų būti labai įdomus istorijos mėgėjams. Šiauriniame Anykščių pakraštyje stūksantis stačių šlaitų piliakalnis buvo įrengtas 1232 m. ir yra siejamas su vienintele
žinoma karaliaus Mindaugo pilimi Voruta. Virgilijui iš mokyklos laikų ekskursijų atmintin įstrigusi ir dar viena vieta – už 8 km nuo Anykščių esantis unikalus Arklio muziejus. Jame akis paganysite
ne tik į arklio „gadynės“ žemės darbų ir kaimo bei miesto transporto priemones, bet ir pasigrožėsite unikaliais drožinių rinkiniais, paklausysite arklio istorijų, turėsite galimybę pasižvalgyti po karybos ekspozicijas. Muziejuje kaupiami eksponatai, atspindintys arklio reikšmę lietuvių ūkio ir kultūros istorijoje. Toks muziejus – vienintelis Baltijos šalyse. Virgilijus nusijuokia, kad ir jo gimtieji Terpeikiai šiek tiek primena muziejų. Čia akį traukia senos klėtys, svirnai. „Teko, žinoma, ne kartą lankytis ir Anykščiuose, patiko pabuvoti prie Puntuko akmens“, – priduria sportininkas. Puntuko akmuo yra antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, jis stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių. Dabar turistams dar daugiau paskatų čia apsilankyti, nes nuo 2015 m. visuomenei atidarytas Anykščių šilelio medžių lajų takas. Tai 300 m ilgio plieno ir betono konstrukcijų turistinis objektas, kuriuo vaikščiodami galite grožėtis vaizdais, atsiveriančiais iš 21 m aukščio.

Paklaustas, ar mena anuomet gamintus tradicinius patiekalus, pašnekovas pripažįsta – pusė Lietuvos ūkininkų turbūt panašiai valgė. „Didžiąją maisto dalį sudarė tai, ką patys užsiaugindavome, – naminių bulvių didžkukuliai, blynai, itališkus raviolius primenantys skryliai, skęstantys populiariajame padaže su spirgučiais ir grietine. Sovietmečiu žmonės kaime maisto turėdavo pakankamai – mėsos, pieno produktų. Miesto žmogui gal sunkiau būdavo“, – svarsto Virgilijus. Nors virtuvėje šeimininkaudavo mama, o vėliau ir ūgtelėjusi sesuo, rankoves tekdavę pasiraitoti ir pačiam. „Kai sviestą mušti reikėdavo, tai man duodavo. Ne visada gerai pavykdavo, čia ne pats mėgstamiausias darbas, kurį skirdavo. Tai dažnai vykdavo vakarop, po visų darbų, kai kojos jau niežėdavo lėkti žaisti futbolo. O kuo greičiau išmušdavau, tuo blogesnis sviestas išeidavo. Stigo man kantrybės“, – šiandien šypsosi pašnekovas.

Garsusis disko metikas pabrėžia, kad kiekvienam gimtinė užima ypatingą vietą gyvenime. Kai jis su šeima artėja prie Terpeikių, visada jaučia namų jaudulį.

Itin paprastas skrylių receptas

Miltiniai skryliai – greitas ir paprastas patiekalas. Priklausomai nuo to, kokį padažą naudosite, jie tiks tiek saldumynų, tiek „rimtesnio“ maisto mėgėjams. 3 porcijoms reikės: 1 kiaušinis 1 stiklinė vandens 3 stiklinės miltų šiek tiek druskos Kai tešla nebelips prie rankų, ją iškočiokite, supjaustykite nedideliais rombais ir dėkite į verdantį, šiek tiek pasūdytą vandenį. Skryliai išvirs per 5–10 minučių (priklauso nuo jų storumo). Valgykite su norimu priedu – uogiene ar riebiu grietinės (grietinėlės) ir spirgučių padažu. Visa patiekalo paslaptis slypi būtent padaže.

Dar daugiau įdomios informacijos apie nuostabias Lietuvos vietoves, skanų, tam kraštui būdingą maistą, patiekalų receptus, nuoširdžių ir atvirų žymių žmonių pasakojimų apie savo gimtinę rasite knygoje „Kulinarinės kelionės“ www.virtuvesknyga.lt