Laisvalaikis - ŽMONĖS - 2020-04-03

Virginija Laurinaitienė: Knyga mano didžiausia aistra

Mindaugas Jonušas

Kiekvienas žmogus ieško gyvenimo kelio ir prasmės. Vieni savo pašaukimą randa dar ankstyvoje vaikystėje, kitiems tai gali trukti ko ne visą gyvenimą.

Virginija Laurinaitienė, gražiausius savo gyvenimo metus paskyrusi knygai ir žmogui, drąsiai teigia, kad bibliotekininkės studijos, o paskui ir darbas buvo geriausias jos pasirinkimas. Meilę knygai, atradusi dar vaikystėje, jos nežada atsisakyti ir dabar.

Kviečia kiekvieną iš mūsų, skubantį šiuolaikinį žmogų, stabtelėti ir pasisemti prasmės bei išminties. Apie bibliotekininkės duoną kalbamės su buvusia šios profesijos atstove Virginija Laurinaitiene.

Kaip jums gimė mintis, kad norite pasirinkti bibliotekininkės duoną?

Jei kažkas organizuotų bibliotekininkų apklausą, o klausimyne būtų šis klausimas, manau, nedidelis procentas respondentų atsakytų, kad pasirinko šią profesiją ir tikslingai jos siekė. Mūsų visuomenėje žmogaus prestižą ir socialinį statusą lemia atlyginimo dydis, o bibliotekininko paslaugas valstybė vertina labai kukliai.

Bibliotekininko profesiją pasirinkęs asmuo, pasirenka ir ypatingą gyvenimo būdą – darbą tuo metu, kai kiti žmonės ilsisi. Taigi, daugelį bibliotekininkų pasirenka pati biblioteka.

Nemėgau mokyklos šurmulio ir kažkaip radau ramų kampelį mokyklos bibliotekoje. Stebėjau bibliotekininkės darbą, kaip ji rekomenduoja knygas moksleiviams. Bibliotekininkė skaitytojams girdavo tai vieną, tai kitą knygą. Mano tėvų namuose mėgome knygas, daug skaitėme. Todėl tas rekomenduojamas knygas buvau skaičiusi ir stebėjausi bibliotekininkės skoniu. Kartą neiškentusi pasiteiravau, ar jai iš tiesų tos knygos patinka. Tada tarp mūsų užsimezgė bendradarbiavimas. Aš pasakodavau apie savo mėgstamas knygas, man buvo suteikta privilegija bet kada ateiti į biblioteką ( tuo metu skirtingų klasių vaikai buvo aptarnaujami skirtingomis savaitės dienomis ir literatūra išduodama tik atitinkanti skaitytojo amžių), galėjau rinktis knygas, kokias tik norėjau. Ketinau studijuoti literatūrą, planavau būti mokytoja.

Bet taip susiklostė aplinkybės, jog galėjau studijuoti tik neakivaizdiniu būdu.Stojant į neakivaizdinį Vilniaus universiteto skyrių, reikėjo pusės metų darbo stažo. Jo aš neturėjau. Priėmimo komisija patarė stoti į bibliotekininkystę ir po pirmo kurso pereiti ten, kur labiau norėčiau mokytis. Mat, kadangi norinčių studijuoti bibliotekininkystę nebuvo daug – tai ir reikalavimai nebuvo griežti.

Taip bibliotekininkystė pati pasiėmė mane. Tiesa, pasikeitus laikams, bandžiau maištauti, keisti profesiją. Mažėjo bibliotekų tinklas, nuolat buvo kalbama apie etatų mažinimą. Nenorėjau, kad likimas žaistų su manimi, įstojau į Klaipėdos Pedagoginę mokyklą studijuoti anglų kalbos pedagogiką. Mokiausi, toliau dirbdama bibliotekoje, po studijų bandžiau derinti darbą mokykloje ir bibliotekoje. Tada įsitikinau, kad mano tikrasis pašaukimas bibliotekininkystė.

Kokią atradote biblioteką, atėjusi dirbti ir ar apie tokią galvojote?

Biblioteką radau dvelkiančia praėjusių šimtmečių romantika: korteliniai katalogai, kartotekos, sudėtinga informacijos paieška. Tekdavo skambinti ir teisininkams, ir kariškiams, ir kalbos specialistams, atsakinėjant į sudėtingas užklausas.

Svarbiausi įrankiai darbe buvo atmintis, perskaitytos knygos, periodinė spauda. Pokyčių metais žmonės atsidūrė reformų verpete, pagausėjo darbo ginčų. Daugelis blaškėsi, ieškodamas informacijos ir dažniausiai, nevilties genami, užsukdavo į biblioteką. Teisininkas džiugindavo žmogelį, kad jo reikalavimai teisėti, paimdavo mokestį ir nemažą ir su šypsena išlydėdavo pro duris. Žmogus laimingas išskubėdavo iš kontoros ir tik tada suvokdavo, jog negavo jokio nurodymo, kuriuo galėtų pagrįsti savo teisumą. Taigi tekdavo imtis ne savo specialybės knygų, telefono ragelio, remtis detektyvo mėgėjo nuojauta, teikiant žmogui, įklimpusiam painiuose reikaluose,pagalbą.

Bibliotekų patalpos būdavo ankštos, teko be jokios įrangos kilnoti sunkius periodinių leidinių komplektus, knygų ryšulius, sugebėti laipioti lentynomis, ten, kur trūko vietos net kopetėlėmis pastatyti.

Mano karjeros pradžioje bibliotekos lankytojai buvo miesto inteligentai, studentai, moksleiviai. Karjeros pabaigoje plūstelėjo marginalai, žmonės, turintys dvasinių problemų. Taigi reikėjo mokytis itin taktiško bendravimo. Daugelio bibliotekų interjerai buvo kuklūs, kaimo bibliotekos priminė K. Donelaičio „Metuose“ aprašytas būrų Selmo ir Lauro pirkutes. Dabar daugelis bibliotekų renovuotos, kompiuterizuotos, turi erdves meno kūrinių parodoms, jaunimo bendravimui, gerai įrengtas patalpas kompiuterinio raštingumo mokymams, renginiams.

Tiesa, kaimo biblioteka su tipišku dryžuotu grindų patiesalu – takeliu tapo retenybe. Suskaitmenintos skaitytojų registracijos kartotekos panaikino eiles abonementų skyriuose, duomenų bazės atvėrė prieigas prie Kembridžo ir Oksfordo informacinių šaltinių. Bibliotekininkui nebereikia skaičiuoti itin paklausios, skaitytojo grąžintos knygos lapų – padeda vaizdo įrašymo kameros ir kopijavimo technika.

Studijų metais žavėjomės greitojo skaitymo idėjomis, mąstėme apie mikroformų, taupančių vietą bibliotekose panaudojimą, bet realybė pasiūlė geresnes išeitis. Griozdiški mikroformų skaitymo aparatai dabar sukeltų šypseną kompiuterizuotam skaitytojui.

Kaip manote ko trūksta šiuolaikinei bibliotekai,kad ji taptu populiari jaunimo tarpe?

Negalima teigti, kad biblioteka nėra populiari jaunimo tarpe. Jaunimas yra labiausiai lankanti bibliotekas gyventojų grupė. Jie mielai dalyvauja bardų vakaronėse, Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiuose, kūrybinėse laboratorijose, mėgsta užsukti pabendrauti jaunimo erdvėje, žaidžia. Kai dar dirbau, teko analizuoti jaunimo pageidavimus – bene dažniausias pageidavimas – prašymas, kad biblioteka leistų pasiimti daugiau negu taisyklėse numatytas penkias knygas.

Kad biblioteka ir visa kultūra taptų populiaresnė reikia, kad darbdaviai gerbtų žmogaus laisvalaikį, jog žmogui nereikėtų dirbti ilgas valandas, kad galėtų susikurti orų gyvenimą. Taigi, pirmiausia reikia laisvalaikio. Kitas svarbus dalykas, jog knyga anksti ateitų į žmogaus gyvenimą. Juk turime tokių nuostabių vaikiškų knygų, o ką ir bekalbėti apie vaikų knygų aukso fondą. Neseniai tvarkydama savo knygų lentynas aptikau J. Šiožinio poezijos knygelę vaikams – įsimenanti eilėdara, nuostabus ugdymui turinys. Gaila, kad šis rašytojas užmirštamas, kuriant vadovėlius mažiesiems. Dvasios jautrumo moko Elenos Spurgaitės kūryba. Kažkada K. Binkio kūrinius vaikams jie mokėjo mintinai. Vėliau ateina D. D. Selindžeris, H. Hessė, A. Marčėnas…

Jaunimui bibliotekoje reikia daugiau paslaugų. Antai, užsienio bibliotekose yra sukurtos erdvės, kur moksleivis ar studentas ramiai gali ruošti namų užduotis. Jauniems žmonėms labai svarbi saviraiška – todėl, numatant renginius būtina atsižvelgti į šią jaunimo savybę. Jie patys nurodo, ko pageidauja, apklausų metu.

Knygą jaunam žmogui surasti padeda pats jas mėgstantis pedagogas. Todėl visos intelektą ugdančios įstaigos turi bendradarbiauti. Ar būtina jaunimui knyga? Į šį klausimą atsakymą randame, skaitydami jaunimo susirašinėjimą socialiniuose tinkluose: tekstuose daug jaunatviško polėkio ugnies, bet norimas išsakyti mintis nepavyksta išdėstyti aiškia kalba.

Kaip senoji biblioteka gali pasitarnauti šių laikų bibliotekai?

Senoji biblioteka išugdė gražios bendravimo etikos tradicijas, pagarbą kultūros vertybėms. Bibliotekoje, kurioje man teko dirbti daugiau negu 40 metų, vadovavomės principu – klientas visada teisus.

Jei jis elgiasi netinkamai, bibliotekininkas dirba neprofesionaliai, nes nesugeba išaiškinti, kas neleistina, ar netoleruotina bibliotekoje.

Kaip paskatinti šių dienų žmogų domėtis knyga?

Kaip jau minėjau, nepakankamas kontaktas su kultūros vertybėmis, taupymas kultūros poreikių sąskaita – jau duoda vaisius, kuriais nelabai džiaugiamės. Reikia, kad tai suprastų ugdymo strategijas numatančios organizacijos ir telktų intelektines pajėgas. Domėjimąsi knyga pirmiausia skatina šeima, tačiau, jei tėvai gali bendrauti su vaikais tik kasdien vidutiniškai po 7 minutes – kokias vertybines orientacijas jie gali išugdyti? Jei mūsų darbdaviai moka atlyginimus tokius, kad vos užtenka biologiniams poreikiams, knyga lieka šešėlyje. Kaip gali mokytojas žadinti susidomėjimą knyga, jei pats jos neįperka? Labiau reikėtų knygai atverti informacijos sklaidos priemones, neužmiršti knygos, organizuojant renginius, šventes.

Tikrai galima būtų sumažinti laiką realybės šou televizijoje, kur tv laidų kūrėjų akiratin patekusios nužmogėjimo scenos kartojamos metų metais. Žmogui jau seniai nebereikia pagalbos, o jis vis dar rodomas TV ekrane. Gal vietoj prasigėrusio monstro tegu ateina į ekraną rašytojas, aktorius puikiai skaitantisliteratūros kūrinius. Reikia grąžinti knygą į kaimą, kuriame ji nebepasiekia čia gyvenančio žmogaus.

Kodėl verta skaityti?

Skaitymas yra savitas reiškinys. Žmogų patraukia pasaulis, kuris iš tiesų neegzistuoja, artimi tampa veikėjai, kurių nebuvo, nėra, gal ir nebus. Tačiau teigiama, kad literatūra anksčiau negu mokslas pastebi visuomenės deformacijas ir ją įspėja. Ar verta skaityti knygas- man teko įsitikinti, slaugant artimus žmones. Mama ir tėtis buvo onkologiniai ligoniai. Mamai retėjo kaulai, lūžiai sekė vienas po kito. Keletą paskutinių metų negalėjo vaikščioti. Bet jie mėgo knygas. Knyga jiems padėjo tikrai sunkioje situacijoje, ji teikė džiaugsmo ir šviesių akimirkų.

Knyga moko pažinti kitą žmogų, atjautos, tolerancijos, nevirsti robotais. Ji dovanoja vilčių ir svajonių, joje randame tai, ko trūksta mūsų gyvenime.

Koks jūsų ryšys su knyga šiuo metu?

Mano ryšys su knyga išliko pastovus visą gyvenimą. Gyvenu kaime, kur nėra bibliotekos, gaunama pensija neleidžia būti knygų mugių lankytoja. Žiemą, kai turiu daugiau laiko skaitau savo anksčiau įsigytas knygas ir kiekvieną kartą, skaitydama iš naujo, randu kažką įdomaus. Šį pavasarį man keletą knygučių ir naujai išleistą almanachą padovanojo Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyriaus nariai, kurie mane dar prisimena, kaip bibliotekininkę. Kartais paskaitau vaikiškas knygeles kaimynų vaikams.

Esu tokio amžiaus, kad jau metas pasirūpinti savo sukauptomis knygomis, perduoti į rūpestingas rankas. Pasiūliau sutvarkyti kaimo bendrijos sukauptas knygas ir maniau dalį savo knygų perduoti kaimui. Kai kaime, nėra bažnyčios, bibliotekos, mokyklos -dvasinis gyvenimas ima blėsti. Bendruomenės lyderių likau nesuprasta ir nutariau likti bendruomenės veiklos nuošalėje. Kompiuteris man padeda išsaugoti kontaktus su buvusiais bičiuliais, visuomeninėmis organizacijomis bibliotekos, kurioje dirbau talkininkais, socialiniuose tinkluose bendrauju su buvusiais kolegomis. Mane pasiekia kvietimai į knygų pristatymus, susitikimus su rašytojais. Taigi, literatūrinio gyvenimo aidai pasiekia mane ir kaime. Tiesa, daug skaitau apie sodininkystę, daržininkystę, ožkų auginimą. Nes tai nauja mane sudominusi sritis.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: