Asm. nuotr.

Visko daug: ir jausmų cunamis, ir šiltas atsisveikinimo šyptelėjimas

Na, tikrai neįprastas šiandien NEVĖŽIO atlankas!..  Jaunųjų kūrėjų dalyvavimo projekte stažas labai skiriasi – vieni kūrėjai debiutuoja, o vyriausioji – jau paskutinį kartą kopia į mūsų projekto tribūną…

Vienintelis visos spausdinamos kūrybos bendras vardiklis – labai nuoširdu… Ypač tauriausio jausmo – meilės – tema. O kaip kitaip? „Mano meilė – plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių…“ – jaunystėje rašė poetas Antanas Jonynas. Apskritai, atrodo, meilės tematika yra populiariausia visoje, net pasaulio, literatūroje.

Karolinos iš „Minties“ gimnazijos vaizdelis apie rudenį, todėl juo ir pradedame pirmąjį rudens atlanką.

Amelija iš ,,Žemynos“ progimnazijos mums jau pažįstama autorė. Tik labiau subrendusi, beieškanti naujų temų, pasinaudojanti minties raiškai gal net neįprastomis poezijai priemonėmis.

Kamilė iš „Minties“ gimnazijos jau abiturientė, todėl ir spausdinama miniatiūra jai labai artima, leidžianti pajusti paskutiniųjų metų mokykloje jaudulį. O štai Kornelijai iš tos pačios gimnazijos įdomu išbandyti ir poetinę kalbą, ir šiek tiek didaktinę prozą. Įdomu, ką pasirinks ateity.

Tikrą jausmų cunamį pajusite, skaitydami Urtės iš „Minties“ gimnazijos kūrinį „Apie tave“.

Darius Kuokalas projekte „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ debiutuoja įdomia proza. Galite tuo įsitikinti, skaitydami ištraukėles iš stambesnės apimties kūrinio.

Mums pažįstama Gabija Kopūstaitė, vienų metų „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureatė, vasarą baigė gimnaziją. Ta proga, tarsi šiltu šyptelėjimu atsisveikindama, atsiuntė pluoštelį kūrybos. Džiaugiamės dovana.

Jaunuosius kūrėjus pastebėjo „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Liudmila Putauskienė, „Minties“ gimnazijos mokytojos Eglė Noreikienė ir Emilija Gedraitienė.

Malonaus skaitymo!

Karolina Butvilavičiūtė (9 kl.)

„Kūryba – tai ieškojimas, tai kažko kitokio pamatymas. Ir pamąstymas.“

Ruduo ir aš

Vėjelis lengvai pučia ir lapų voratinkliai skraido. Atsikeli ryte, apsirengi ir išeini laukan pasivaikščioti. Tuo metu būna pats maloniausias laikas: užmiršti apie visas problemas ir darbus, kokius turi. Galėtum vaikščioti valandų valandas! Kartais atsisėdi, stebi medžius ir galvoji, kad gyvenimas toks gražus. Kaip tie lapai, į kuriuos net norisi įšokti ir paskęsti juose. Ir šiandien tu su mylimiausiu šaliku, kuris tave šildo ir primena vaikystę. Tai laikas, kai išdykaudavai ir mėgaudavaisi dienomis, lyg jos būtų paskutinės vasaros dienos. Kokios būdavo maudynės lapuose!. Dabar tu vaikštai po parką ir matai tą grožį, kurį pasaulis sukūrė: negali atsistebėti tokia ryškia saule, kuri tave šildo, aukštais medžiais, į kuriuos pažiūrėjus norisi būti irgi dideliam ir amžinai žiūrėti, kaip po tavo apačia vaikšto žmonės… Ach, tas ruduo… Kartais atrodo, kad tai metas, kai  pasaulyje gyveni tik tu. Ar tik man vienai taip atrodo?

Amelija Kriugiškytė (8 kl.)

„Amelija poezijoje jau ne naujokė. Pirmuosius eilėraščius parašė dar šeštoje klasėje.Smagu stebėti, kaip kūryba mokinę augina. Linkiu Amelijai gražios draugystės su literatūra ir kūryba “, – mokytoja Liudmila Putauskienė.

Mano meilė

mano meilė paženklinta

beribių laukų ir

bemiegių naktų

ilgų pokalbių

tamsiais vėlyvais vakarais ir

mūsų juoko

mano meilė tau

neprilygsta niekam kitam

 

Vasara

vasara, kiemas, vėlyva valanda

tamsa negąsdina

vėjas aprimęs, bet šalta

laikau šuns pavadėlį

tyla lyg muzika man širdį glosto

medžius apšviečia gatvės blyškios lempos

dar noriu likti čia

čia,tamsoje, su savo mintimis

ir pildyt svajones – stipriai mylėti

vasara, kiemas

maloni  vakaro vėsa

bet mano pirštai ieško namo durų kodo…

 

Autobuse

miesto autobuse visos užimtos vietos

vairuotojo piktai laimingas veidas

paauglių juokas autobuso gale

senyvų žmonių per stiprus kvepalų tvaikas

telefonų skambučių įkyrūs garsai

pasipiktinusių moteriškių grimasos

ką dėvi paaugliai

tos plačios kelnės,

aptemptos maikės, suplyšę džinsai…

ir jų, paauglių, krizenimas autobuso gale

ar greit sustojimas –

greičiau iš jo išlipti

Kamilė Marinskaitė (12 kl.)

„Kūryba man kaip sielos veidrodis, kurdama suprantu savo jausmus, ir susidėlioju mintis.“

Abituriento ruduo

        Suskamba žadintuvas, jis pramerkia akis ir staiga topteli, kad išaušo rugsėjo pirmosios rytas. Rūke paskendęs pasaulis – dangus, medžiai, namai, žmonės.  Lyg sapne ruošiasi paskutiniams savo metams gimnazijoje. Mokykloje  sutinka daug besišypsančių bendraamžių, kurie yra laimingi sulaukę paskutiniųjų metų gimnazijoje, tačiau jis nejaučia tokios laimės. Staiga pro akis prabėga vienuolika metų, praleistų mokykloje. Prabėga pačios gražiausios ir sunkiausios gyvenimo akimirkos. Jį persmelkia skausmas ir liūdesys – šie metai yra paskutinieji. Nes žino, kad nebesusitiks su draugais, kurie jam per kelerius metus tapo labai artimi. Tačiau taip pat supranta, jog reikia džiaugtis kiekviena akimirka, nes vis dėlto tai paskutinieji metai.

        Ir tada suskamba žadintuvas.

 

Kornelija Dobrovolskytė (12 kl.)

„ Kuriu, kad išgyvenčiau.“

Atodūsis

Prašau, išklausyk mane,

Kai kalbu nebyliai,

Man reikia visai nedaug,

Kad galėčiau pasijausti laisva,

 

Vienpusio jausmo,

Imituojančio laisvę,

Vienpusio noro,

Skrendančio čia,

 

Oro atodūsio – nejaučiamo,

Švelnumo pajėgos,

Gležnumo čia,

Pačiame centre.

Priesakai sau

Palikti  žmogų kuriam laikui ar galbūt ir visam laikui – nėra nuodėmė.

Visada atminkite ir tai, kad ne už visus dalykus galima žmogui atleisti. Tuomet tam žmogui tai pasidaro įpratimas, ir net tada dažnai iš to žmogaus kyla pasinaudojimas jumis ar  jūsų išnaudojimas.

Nepasimokęs  žmogus visada pasirengęs daryti net ir blogus dalykus, tikėdamasis, kad šiaip ar taip atleisite. Pasistenkite nepamiršti ir to, kad visada reikia žiūrėti ir į situaciją, nes nuo situacijos ir, žinoma, jausmų priklauso dėl ko tai kilo.

Svarbu atminti  ir tai, kad palikti žmogų vieną nėra nuodėmė. Tai yra ne atleidimas jam už padarytą nuodėmę jums ir  kartu (jei buvote brangus tam žmogui) tai bus jam iš susikaupusių jausmų gauta pamoka.

Urtė Merfeldaitė (11 kl.)

„Jausmai ir tik jausmai. Žinau, kad kartais atrodo sentimentalokai, bet negaliu sustoti.“

Apie tave

Pamilau tave staiga ir nemaniau, kad matysiu dar. Tačiau tu stovi prieš mane. Laikai mano ranką ir maldauji pasilikti. Mylėjau tave kaip karštą saulę Afrikos dykumoje, kurioje paklydau mintimis, jausmais ir pati… Tavieji prisilietimai išlaisvino mane iš pančių, bet prisiminimai sugrąžindavo atgal į jas. Gyvenimas supynė mūsų likimus ir uždėjo raganos kerus. Klausiu: kodėl tu leidi pasilikti šiai kankynei? O tu man atsakai: gal skambės keistai ar visiškai nepagrįstai, bet sukilimas prieš tave primena likimą pas tave.

Tu man kaip rytmečio gėlė. Kaip dangaus žydrumą aš pamilau tave… Tavo akys man priminė žvaigždynus, o tavo lūpos vynuogynus. Kaskart pažvelgus į tavas akis skęstu jose, kaip akmenys paskęsta jūros gelmėse…

Aš įsimylėjau žodį  „myliu“, ištartą tavųjų lūpų. Ir dievinau laiką praleistą kartu su tavimi…

Aš neapkenčiau atstumo, kurį laikai tarp mūsų, klykiau iš skausmo trečią ryto ir maldavau tavęs sugrįžti..

Kada sugrįši ir pamilsi dar stipriau mane? Ar galėsiu pamatyti dar tave ateityje?

Padovanojai jausmą ir išnykai lyg sapnas ar pamiršta daina… Likau nežinioje: ar sapnavau, ar vis dėlto tikrai jutau?

Dabartyje gyvenu kaip ilgesyje: pasiilgau tavo balso ir bučinių karštų, tavo apkabinimų ir saldžių žodžių ištartų..

Tu esi mano svajonė, mano gyvenimo vilionė, tu kaip žvaigždėms dangus –  man esi namai.

Darius Kuokalas (11 kl.)

Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Darius – tai žmogus mįslė. Bandysime eiti kūrybos keliu ir geriau suvokti jo lūkesčius kalbant apie pasaulį, kitus ir save.“

„Kūryba mano mąstyme užima pasakiško dydžio vietą. Ji man padeda suprasti save bei atrasti neįtikėtinų dalykų kūrybos pasaulyje“, – tokios autoriaus mintys apie kūrybą.

Amžinas siaubūnas

Nuaidėjo šūvis. Buvau šalia. Mačiau, kaip tėvas iš skausmo kentėjo, bandė dar kažką pasakyti. Tačiau jau neužteko jėgų, taip ir paliko šį pasaulį, deja… Likau tik aš.

– Nežudykite, leiskite bent paskambinti. Tik vienam žmogui, kuris beliko mano gyvenime.

– Na na!  Gerai!  Imk tu tą telefoną, skambink.

Paskambinau Agnei. Laukiau, pagaliau po minutės atsiliepė.

– Agne?

– Tomai?! Labas…

– Kur tu buvai dingusi?

– Negalėjau kalbėti.

– Kas nutiko?

– Geriau sakyk, kur tu? Kas tau nutiko?

– Tėčio nebėra, Adomo nebėra. Ir mus išgelbėjusio šeimininko nebėra. Senelio nebėra. Tu jau žinai, kad mamos nebėra. Ir mūsų namo Lietuvoje nebėra. Noriu, kad žinotum: tėtis, senelis, šeimininkas mirė prie mano akių…

Telefono ragelyje kurį laiką tyla.

– Ką tu kalbi? O kur tu dabar?

– Surakintas, prie karių, laukiu savosios eilės…

– Tomai, tai baisu. Negi ir tu mirsi?

– Tikrai jau taip…

–  Žinok, aš irgi noriu tau pasakyti… Tai svarbu.

– Ką?

– Korona… Sergu stipriai, nebežinau, ar  išgyvensiu…

– Nekalbėk. Negaliu patikėti. Taip išeina, kad visi…

– Noriu tau prieš mirtį kai ką pasakyti…

– Ką?

– Kad visą tą laiką mylėjau tave…

– Aš irgi tau pasakysiu, kad tave mylėjau ir tebemyliu, Agne. Ir nesvarbu, koks mūsų likimas šią sekundę…

Tyla.

Kelias į praeitį

– Viskas bus gerai.  Ar tu matai, kur aš dabar.

– O kas tau dabar bus?

– Aš iškeliauju ten, iš kur negrįžtama.

– Viskas bus gerai.  Juk tu toks geras visąlaik buvai, nepasiduok taip lengvai…

– Supranti, Antanai, man jau nedaug laiko liko, o donoro nėra… Man širdį reikia keisti, kad išgyvenčiau… Tik tau galiu pasakyti labai svarbų dalyką. Tu turi tai žinoti. Noriu būti palaidotas prie draugystės tilto: aš negalėsiu kitur, jis man per daug svarbus…

– Nekalbėk taip. Palauk minutę, jei dar gali.

Antanas žaibo greičiu skuba į gydytojo kabinetą. Ten sėdinčiam chirurgui be jokių užuolankų rėžia klausimus:

– Ar žinote apie Pauliaus padėtį? Apie tą vaikiną, kuris laukia širdies operacijos?

Chirurgas nustebęs pakelia akis nuo popierių:

– Taip, žinau, laiko nebedaug liko, o donoro nėra. Padaryti nieko nebegalime.

Operacija. Praėjus trims valandoms, Paulius atsibunda.

– Aš gyvas, bet kaip? – klausimas garsiai.

– Tavo draugas padėjo. Antanas buvo paskutinės minutės donoras. Jis tau atidavė savo širdį.

Klausimas Pauliaus akyse.

– Deja, jo jau nebėra. Bet jis tau paliko laiškelį.

Gydytojas paduoda laiškelį. Paulius skaito ir tarsi girdi: „Atleisk, jog daugiau nebebūsime  kaip anksčiau drauge. Aš supratau, jog draugystė yra svarbiau už viską… Dabar galėsime būti neišskiriami  –  tu turi mano širdį. Tikrai negalėjau savęs žiūrėti ir gailėti, kai tokioje situacijoje buvai tu… Tu esi ir būsi mano geriausias draugas, nors ir negalėsiu su tavimi įprastai kalbėtis. Šie žodžiai yra beprasmiški, aš visada būsiu dalis tavęs.  Įsidėmėk ir nesigailėk: viskas, ko man užteko, tai būti šalia tavęs svarbiausiais gyvenimo įvykiais… Ir dar. O mane, prašau, palaidokite prie draugystės tilto. Tavo draugas, Antanas.“

Gabija Kopūstaitė (12 kl.)

 „Nors, geriau pagalvojus, kūryba ir yra gyvenimas, tik šiek tiek didesnis slėpinys – kaip rebusas ar Rubiko kubas“, – šypteli.

Baigtinys

 

Siaurutės properšos – tai mano dalgiai,

Pergamento butaforija

Iš bandymų dienų nostalgijos.

 

Už manęs du žybsniai iš rubino –

Pamiršau juos susirinkti.

Kvėpinuosi padugnių nišinėmis pamazgomis,

Skinu antimoralę

Prieš eidama į terariumą.

 

Ten reikia baigtis:

Prie durų palikti

Žvejo tinklą užmesti ant žybsinčių

Dalgių.

Aš baigiuosi su baigtimi, esu už paraštės

Užkliuvęs nuosprendis.

Mano baigtinys – atvėsusios sparnuotos

Galūnės.

 

Gera nebenardyti po drumzliną

Stereotipą,

Gera pamiršti sustabarėjusias

Rūpintojėlių mimikas,

Išsilaisvinti.

 

#

Prisimenu savo rėkiančią membraną –

aš buvau scylių griovys Rasų kapinėse.

——————————-

Skėtis ant slenksčio blaškosi,

Dabar jaučiu jo menką kūną,

Užuodžiu bundančią vienatvę.

 

Mano nuodėmė telpa į rankos mostą –

Aš esu laiko kilpa,

Sukuosi nespalvotam mirksny

Prie spygliuotų šešėlių.

Susiraitau prie pradžios

Ir pratęsiu pabaigą,

 

Kramtau metalurgiją, bet mano

Beformis lydinys skverbiasi į radijo grotelę,

Į kitą eilėraštį,

Kitą bundantį būvį.

————————————————–

Pamiršau prologą.

Prologinis santykiavimas dar tik įvyks –

Mano organai kalbasi apie krikščionybę,

Nutiesia orkestro programos spindulį –

Įstrigusi radijo grotelėje galiu girdėti

Pranašo aimanas.

 

Aštriais kampais

Nuomotojau, aš negaliu įverti sagų.

Aš nyru į baltą molį,

Smingu į stoties dvokiantį stereotipą,

Mindau sustabarėjusius paviršius,

Čiuožiu smilties ašmenimis.

Išsikasu duobę, bandau ten išraižyti grafiką.

Į absurdo telegramą valausi ašaras – taip noriu

Sulipdyti mažą rūpintojėlį

Iš persūdytos sriubos

Ir balto molio.

 

Nuomotojau, sapnuok, kaip aš pamirštu Kristų.

Iš stygų neriu orkestrą

Ir kabinu ant vinies.

Tuščias kambarys

Braido po pagalves –

Sapnuok, kaip smaigsto ten adatėles –

Gal tai geriau už baltą vyną iš čiaupo, tai tikrai Kristus.

Sapnuok, kaip pabundu

Su korta rankoje –

Iš vakarykščio pokerio, iš vakarykštės tavo rankos.

 

Nuomotojau, pamiršk mane ir mano svaisčiojimus,

Mano perbalusius puslapius.

Pasiklausyk rūpintojėlio ašarų.

Aš sumokėsiu, nuomotojau,

Leisk man pabaigti

Verti sagas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojame parsisiųsti:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: