Vizualiajam menui J. Miltinio teatro durys atviros

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras atviras ne tik sceninei kūrybai, bet ir įvairiems menams: dailei, fotografijai. Per šiuos metus teatro fojė puošė latvių menininko Andrio Vitolinšo, nusipelniusio meno veikėjo dailininko Anatolijaus Stiško, Eugenijaus Nalevaikos akvarelės, fotomenininko Arturo Valiaugos darbų parodos. Šią savaitę, rugsėjo 28 dieną, bus atidaryta konkursinė tekstilės paroda „Tradicija ir dabartis. Tautinio ornamento interpretacija šiuolaikinėje tekstilėje“.

Visų šių parodų kuratorius A galerijos savininkas Albinas Vološkevičius.

Paroda iš technologijų pasaulio

Latvių menininko Andrio Vitolinšo tapybos paroda „Paskutinis dešimtmetis“ skirta režisieriaus Juozo Miltinio 110 gimimo metinėms paminėti.

Menininkas Andris Vitolinš sako, kad jį žavi žmonija, tačiau jis tapo ne žmones, bet objektus ir materialų pasaulį, kurį sukūrė žmonės. Jis domisi kaip technologijų pasaulis veikia ir egzistuoja kartu su gamta, kurdamas kitokią realybę – nei geresnę, nei blogesnę, tiesiog– kitokią. A. Vitolinš išreiškė mintį, kad laikui bėgant, technologijos tampa beveik gyvomis formomis.

Parodoje „Paskutinis dešimtmetis. Andris Vitolinš“ Panevėžio J. Miltinio dramos teatre pateikti darbai nutapyti nuo 2005 metų. Juose vaizduojami skirtingi objektai, įskaitant Sovietinę architektūrą, tiltus, mašinas, traukinius. Kaip sako pats menininkas, abstrakčios idėjos yra paslėptos jo darbuose, bet technologijos turi dvasią ar sielą.

Nors parodos „Paskutinis dešimtmetis. Andris Vitolinš“ darbų temos yra susijusios su technologijomis, jie palieka nostalgišką laiko, kuris prabėgo, pojūtį. Kaip jis pats sako: „Aš manau, kad gyvename skaitmeniniame amžiuje. Mechaniniuose objektuose procesus matome vizualiai; dabar, skaitmeniniuose objektuose nebematome proceso, jis yra suspaustas dalyse.“

Parodoje dailininko tapybinė giesmė

Pavasarį teatre veikė nusipelniusio meno veikėjo Anatolijaus Stiško paroda. Tuo pat metu buvo pristatyta ir jo knyga „Sinfonija Pastorale“. Paroda skirta autoriaus 80-mečiui.

Dailininko iš Lyduokių kaimo paroda „Sinfonija Pastorale“ – tai dailininko tapybinė giesmė apie savo didžiąją meilę – meilę šiam kraštui, jo grožiui, jo dvasiai, jo žmonėms. Dailininkas – žymi savo menine ir kultūrine veikla asmenybė – tarptautinių parodų dalyvis, kelių prestižinių premijų laureatas, nusipelnęs meno veikėjas. Jo darbai yra svarbiausiuose Lietuvos bei užsienio galerijose.

A.Stiško paveikslai gimė Lyduokių krašte, nutapyti iš natūros – ten, kur alsuoja kaimo žmonių dvasia, kur plevena gamtos viliojanti aura, kur savo senojoje sodyboje gyvena ir dirba dailininkas.

Apdovanotas premijomis, medaliais

Dailininko darbų turi: Lietuvos dailės muziejus, M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Tretjakovo galerija (Maskva ), Hornburgo Stadt Museum (Vokietija ).

Dailininko parodos buvo eksponuojamos: Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Juodkrantėje, Hornburge, Goslare, Braunšveige, Maskvoje, Minske, Sofijoje.

Menininkui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas, Lietuvos „Šviesuolis 2010“ nominacija. Įvairiais metais gavo kelias prestižines premijas už kūrybinį darbą.

Už kūrybinę veiklą apdovanotas sidabro medaliu.

Už kūrybinę ir kultūrinę veiklą menininkui įteiktas aukso medalis „Pro augenda Concordia“.

Leidžia žiūrovams patiems kurti

Žiemą J. Miltinio dramos teatro fojė puošė Eugenijaus Nalevaikos akvarelės darbai.

Dailininkas E. Nalevaika apie parodos „Be personažo“ darbus sako, kad savo paveikslais visuomet nori leisti žmonėms pajusti, kad jie visi gali kurti: „Dažnai vizualiųjų menų kūrėjai sulaukia klausimo „kas čia pavaizduota?“. Net abstrakcijos žiūrovų dažniausiai vertinamos būtent per vaizdinio „perpratimo“ prizmę. Tačiau autorius ne visuomet gali atsakyti į klausimą „kas ten?“. Dažnai tai yra sunkiai žodžiais nupasakojamo vidinio pasaulio atvėrimo žiūrovui momentas, tam tikra vidinė atodanga, momento nuotaikos pjūvis, kurį kiekvienas kas kartą gali iššifruoti individuliai ir vis kitaip. Todėl kūriniuose nėra daug lengvai atpažįstamų aplinkos detalių. Nėra pagrindinio veikėjo. Nėra personažo. Aš palieku paveikslą žiūrovui, kad jis surastų dialogo giją su tuo, kas pavaizduota. Žiūrovas gali tapti personažu. Pagal tai, kokią istoriją jis kuria iš savo patirčių, emocijų ir įspūdžių.“

Fotografijose Japonijos diena

2016 metų pabaigoje ir iki šių metų sausio mėnesio pabaigos teatre veikė fotomenininko Arturo Valiaugos darbų paroda „Japonijos dienos meniu“.

Pats menininkas apie savo darbus sako: „Japonija pasivaideno tarsi mitas, kurį vis dar saugo vienišos medinės šventyklos, pasislėpusios po didingais nuogų sakurų skliautais. Ryžių baltumo kalnai vasario mėnesį iš tolo atrodo švelniai apžėlę, bet klaidūs ir nepraeinami – žengus artyn.

Niigatos prefektūroje, kurioje gyvena apie 2,8 mln. žmonių ir yra kiek didesnė už Lietuvą, fotoprojektas prasidėjo nuo šiaurinėje jos dalyje esančio Agos regiono, jungiančio kalnuose išsibarsčiusius miestelius. Vėliau – kelionė žemyn link Japonijos jūros pakrantės: samurajų dvasią menančio Murakamio, žuvim prakvipusio Teradomario, žvejų miestelio Ogio Sado saloje ir Ryoutsu uosto, mažytės Avašimos salos. Kelionė baigėsi Niigatos mieste, prekybos uoste prie dviejų didžiųjų Japonijos upių žiočių.“