Ypatingu talentu apdovanota fotografė intriguoja paprastumu – Vilma Deveikytė

Savo talento realizavimas prasideda nuo mažų ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų darbų. Tačiau bėgant laikui, investavimas į savo gabumus, nuoširdus bei atkaklus tikslo siekimas gali tapti tuo perlu, apie kurį buvo svajota vaikystėje. Vilma Deveikytė iš pirmo žvilgsnio kukli, iš mažo šalies regiono kilusi mergina niekuo neišsiskiria, tačiau vos Vilma prisiliečia prie fotoaparato tampa aišku – tai gabi ir šiai dienai sėkmingai tarptautinę šlovę prisijaukinusi mūsų šalies fotomenininkė. Kukli, nuoširdi ir visa širdimi mylinti fotografiją mergina žavi  sielos įstabumu.

Nuo ko prasidėjo pomėgis fotografuoti? Ir kur tai nuvedė?

Pirmiausia, tai esu kilusi iš Utenos miesto, ten ir užgimė mano nenuginčijama meilė fotografijai.

Pats potraukis atsirado iš aplinkos, tiesiog savaime. Mano tėvai labai mėgsta fotografijas, viską fiksuoti. Namuose turime 29 fotoalbumus, kuriuose tokia nesuskaičiuojama galybė fotografijų.  Jas visas nufotografavo mano tėvai, o užfiksuotuose kadruose  yra  mūsų šeimos daugybė akimirkų. : ta pati žavinga kasdienybė, buitis, išvykos ir t.t.  Atrodo, be tokių fotografijų net neprisimintum ir nežinotum, kad taip buvo. Todėl nuo pačių mažiausių dienų buvo įprasta, jog aplink mane viskas fiksuojama, viskas įdomu, traukia akį.

Namuose būdavo daug ir senųjų  analoginių kamerų  (Zenit, Smena ir kt.), nes jaunystėje  fotografavo taip pat ir mano senelis, ne tik tėvai. Todėl  kameros bei fotografijos supo mane nuo mažų dienų. Fotografuoti pradėjau su analoginiu senoviniu fotoaparatu, taip pat viską kasdienybėje fiksavau  su savo pirmuoju telefonu,  tuo metu tai buvo Nokia telefonas, kuriame ką nors nufotografavus, švelniai tariant, buvo sunku kažką įžiūrėti.  Nuo tada atsirado didelis potraukis turėti skaitmeninį fotoaparatą, nusipirkau jį ir išfotografavau turbūt visas mokyklos merginas, kurdavome smagias fotosesijas, visada su norėjau, kad būtų įdomu. Tai man buvo vienas svarbiausių ir įdomiausių užsiėmimų savaitgaliais. Po to viskas taip ir vystėsi, kaip sakant, tapo vis rimčiau, tėvai pamatė, jog tai nėra vienkartinis užsiėmimas ir labai mane palaikė, nes , būdama tokia jauna, aš tikrai labai  daug domėjausi fotografija. Pinigėlius savo pirmąjąm veidrodiniam fotoaparatui taupiau labai atsakingai ir ilgai, nes noras ir užsidegimas

 buvo žodžiais nenupasakojamas:  atsimenu net gautus dešimt litų iš senelių pramogoms,  atiduodavau tėvams saugoti, kad neišleisčiau- viskas tik fotoaparatui. Taip aš nusipirkau pirmąją veidrodinę profesionalesnę kamerą ir pradėjau rimtai dirbti.  Kai nufotografavau pirmąsias vestuves buvau penkiolikos metų ir gavau 20 litų. Vėliau jau davė – 50, tai atrodė lyg koks stebuklas, ne dėl pinigų, o dėl to, jog žmonės savo vestuvių šventę įamžinti patikėjo vaikui, kai dabar susimąstau, kiek vestuvių nufotografavau iki aštuoniolikos, šiurpsta oda. Bet džiugina tai, jog klientai visi labai palaikė, džiaugėsi ir motyvavo žengti į priekį. Taip pat buvo klientų, kurie visuomet sugrįždavo po kelių metų su vaikučiais įamžinti krikštynas. Tai tiek daug reiškia kūrėjui, kai tampi šeimos svarbiausių švenčių, akimirkų fotografu, matai kaip keičiasi žmonės, auga jų vaikai.

Taigi, baigusi mokyklą pasirinkau studijuoti ne ką kitą, o fotografiją. Visa panirau tik į vieną pasirinkimą, nes daugiau niekur nenorėjau ir neįsivaizdavau savęs niekur kitur, nenorėjau netyčia kažkur pakliūti, todėl pateikiau vienintelį prašymą į Vilniaus dizaino kolegiją, mokamą ir nemokamą vietas ir laikiau du egzaminus.  Per egzaminus reikėjo piešti nurodyta tema, kurti kadruotes, fotografuoti, pateikti save kūrybiškiausiai, kiek įmanoma.  Įstojau į Vilniaus dizaino kolegiją, taikomąją fotografiją. Išlaikiau stojamąjį egzaminą 99% ir gavau valstybės remiamą paskolą, kadangi mokymo įstaiga yra privati, konkurencija į valstybės finansuojamą vietą buvo labai didelė, todėl, kai gavau laišką, kad gaunu finansavimą, apsiverkiau ir sakiau, kol nepasirašysiu dokumentų, tol nepatikėsiu, nes buvau pasiryžusi imti paskolą ir už mokslus susimokėti, Tačiau man tikrai nusišypsojo laimė ir aš tris metus mokiausi iš geriausių specialistų, įgavau tiek daug patirties, nes kolegijoje buvo labai daug praktikos. Per studijų laikotarpį fotografavome nesuskaičiuojamus kiekius fotosesijų, namų darbams bei pačiose paskaitose. Jos buvo įvairiausios: nuo mados iki reportažo ar reklamos.

Turėjome galimybes tiek daug pamatyti ir prisiliesti prie tikrų darbų, dėstytojai buvo nuostabūs, kiekvienas buvo lygus ir vienas kitam draugas. Išmokau dirbti studijoje, dirbti su apšvietimu, studijos man davė tikrai labai daug.. Nors mokykloje, kai rinkausi studijuoti fotografiją, iš manęs labai daug žmonių juokėsi, sakydavo, už ką aš duoną valgysiu su savo menais, bet esu tikrai labai laiminga, jog mano tėvai visuomet mane palaikė, leido rinktis ir eiti savo keliu, tikėjo manimi. Studijų laikotarpiu aš labai ilgai ieškojau, ekspermentavau, bet galiausiai,  studijų pabaigoje, atradau save, susiformavau, kas man labiausiai patinka fotografuoti, kur aš linkstu, nes pradžioje domino daug  fotografijos žanrų. Taigi, trečiame kurse aš tvirtai sau pasakiau jog fotografuosiu tik vestuves.

Tai ir darau, fotografuoju vestuves su dideliu užsidegimu ir noru, su meile ir atsidavimu, nesvarbu, koks sunkus darbas tai yra ir kaip jautiesi po 16valandų tikslaus ir beprotiškai atsakingo darbo ant kojų, niekada ši meilė nedingsta. Fotografuoti vestuves yra tikrai sudėtinga ir jeigu kam nors atrodo lengva, tai papasakosiu, kodėl tai tikrai yra kupinas iššūkių darbas. Pirmiausia, tai yra didelis psichologinis darbas su žmonėmis. Daug žmonių nepasitiki savimi, tu turi suteikti jiems tą jaukų jausmą pasitikėjimą. Turi parodyti, kokie jie yra, kad fotografijoje atsiskleistų ne tik išorinis jų grožis, bet ir vidinis. Todėl su savo būsimais jaunaisiais aš susitinku ne vieną kartą prieš vestuves, mes kartu svajojame, aptariame visas vestuvių detales, stilių, aš tuo tarpu gilinuosi į juos, kokie jie žmonės yra ar švelnūs, mėgstantys ramybę, labiau konservatyvūs intravertai ar  atvirkščiai pašėlę, mėgstantys nuotykius. Pagal tai aš galiu pasiūlyti vestuvių fotosesijai lokacijas, kas labiausiai tuos žmones atspindėtų ir t.t. Artėjant vestuvių datai, su jaunaisiais važiuojame apžiūrėti lokacijų, susidėlioti dienotvarkę.

Man tai labai svarbu dėl geresnio rezultato, aš visuomet prieš vestuves važiuoju net į kitą Lietuvos pusę, kad jausčiausi saugi ir galvoje nusipieštų vaizdai, kaip aš ir  kokią vietą ten noriu išnaudoti, žodžiu kūryba prasideda gerokai prieš vestuves. Tuomet atėjus vestuvių dienai, aš niekuomet nebebūnu svetima pašalietė, mes būname draugais, nes jaunieji jau su manimi įsibendravę, aš visuomet sakau, kad svarbiausia yra ryšys, jaukumas, gerai praleistas laikas. Tą dieną, jaunieji turi mėgautis ir dėl nieko nesijaudinti. O fotografas tokią dieną yra antras artimiausias žmogus po būsimos žmonos ar būsimo vyro: Fotografas tai- žmogus kuris leidžia visą dieną kartu su jaunaisiais šalia, mato jų jautrias intymiausias akimirkas, todėl jaunieji turi pasirinkti tokį žmogų, su kuriuo gera, prie kurio jaučiasi gerai, nebijo būti savimi, turi jaustis jaukiai. Tuomet ir fotografijų rezultatas bus visiškai kitoks, nes būsite labiau atsipalaidavę prie žmogaus, su kuriuo gera būti.Taigi su savo jaunaisiais aš bendrauju ištisus metus, nuo pat pirmų vestuvių  planavimo užuomazgų, kai jie suranda mane iki tada, kada jiems asmeniškai įteikiu stilizuotoje medinėje dėžėje sukurtus jų gyvenimo pasakos prisiminimus.

Aš prieš vestuves, turbūt, jaudinuosi tiek pat, kiek jaunieji. Man tai yra didžiulė  atsakomybė: žmonės patiki vieną svarbiausių savo švenčių gyvenime įamžinimą, prisiminimus, kurie išlieka visam gyvenimui būtent man. Man kiekvienos vestuvės yra svarbios ir aš jaučiu didelę atsakomybę.

Vestuvių dieną fotografui reikia sužiūrėti viską.. Tai yra, jog negali praleisti jokio momento, nes viskas vyksta greitai ir to niekuomet nebepakartosi, svarbi kiekviena minutė, reikia puikiai valdyti techniką,  savo fotoaparatą, keisti objektyvus pagal atitinkamą situaciją, sužiūrėti apšvietimą, lokacijas, nuolatos bendrauti, paaiškinti, kaip pozuoti, įamžinti subtiliausias žmonių reakcijas ir akimirkas..  Taip pat yra ir didelis fizinis krūvis vestuvių dieną: pilna sunki kuprinė technikos, o dar, jeigu nuostabus oras, kaitra +30- tai tuomet išvis…

  Vasarą net esu miegojusi mašinoje, degalinėje, nes nebegalėjau po vestuvių nuovargio parvairuoti iki namų, tiesiog, kai teko keltis penktą ryto, važiuoti į vestuves per visą Lietuvą, fotografuoti iki antros valandos nakties,  bendrauti tiek fiziškai dirbti, o ką ir bekalbėti apie kūrybą.. Tada vairuoti jau tiesiog nebegali, nutariau miegoti degalinėje, nebebuvo kitos išeities, nes man fiziškai nebebuvo įmanoma vairuoti. Tačiau net ir po tokių pervargimų, kai tu atiduodi visą save ir savo širdį žmonėms per jų svarbiausią dieną gyvenime, aš grįžusi namo prieš eidama miegoti visuomet pažiūriu kameroje nors porą fotografijų,tam jėgų dar surandu,   tuomet nusišypsau, pasakau sau, jog padariau viską ,ką galėjau, ir užmiegu rami.

Šią vasarą nuotaka yra šokusi savo vestuvinį šokį su mano suknele, nes jos pasirinkta suknelė varžė judesius.  Kadangi vyras nebuvo matęs suknelės, šokio su vestuvių drabužiais jie iš anksto nerepetavo. Dienos metu, man paprašius pašokti ( tuomet gaunu judesio ir tikrų akimirkų, kai galiu fiksuoti jaunuosius, kai jie susikoncentravę vienas į kitą ir nieko aplink nemato) paaiškėjo, jog su nuotakos tobulo grožio suknele laisvai pajudėti nėra įmanoma, iki vakaro dalies lieka valanda, ką daryti?! Ir staigiai man galvoje atsiranda mano studijų išleistuvių suknelės vaizdas, kadangi ji tikrai primena vestuvinę suknelę nusprendžiame pabandyti. Tuomet iškart lėkėme pas mane namo paimti suknelę, pritaikėm momentą. Ją pasimatavo prieš sveikinimų ceremoniją, ir štai buvau fotografė, kuri išgelbėjo vestuvinį šokį! Kaip ir minėjau ,vestuvių šventėje nesu tik fotografė, esu pirmiausia draugė, kuri padės bet kurioje situacijoje.

Jūs išsiskiriate iš kitų Lietuvos fotomenininkų, kad turite tarptautinės patirties, kokie jūsų pasiekimai tenai?

Jau trečius metus fotografuoju vestuves Italijoje, taip pat esu fotografavusi pasipiršimą Tenerifėje. Tai yra tokios unikalios ir nenupasakojamos patirtys. Kiekvieną kartą vis kitas regionas, skirtingas klimatas, kraštovaizdžiai. Aš taip pažinau Italiją, kad net iki šiol negaliu patikėti, kokia ji skirtinga gali būti, kiekvieną kartą mane stebina, atrodo lyg vis į kitą šalį nuvykčiau. Italija  gali būti egzotiška su kaktusais, palmėmis  ir jūra, su alpių kalnais bei ežerais. vasarą esu buvusi visiškai baltame mieste, nuo grindų iki lubų durų ir sienų, paliko labai didelį įspūdį, nebuvau nieko panašaus mačiusi ir net nežinojau, kad toks miestas yra būtent Italijoje.  Taip, ji visada nepakartojama ir vis kitokia. Fotografuoti vestuves užsienyje – tai yra didžiausia dovana mano gyvenime ir tikrai didelis man pasiekimas. Ten atsidurti menininkui, siaurose gatvelėse, kur virš galvos kaba skalbiniai, sklinda espresso kavos kvapas iš vietinų kavinukių, tie didingi gamtos  kraštovaizdžiai.

Tai yra tikrai išsipildžiusi svajonė, kiekvieną kartą, nuskridusi ten fotografuoti, jaučiuosi lyg sapne ir negaliu patikėti, jog tai mano gyvenimas ir mano galimybės! Man kaip kūrėjai ten švelniai tariant sprogsta  galva, ten yra kūrybinė bomba, išsilaisvinimas: viskas taip įdomu ir traukia akį, ten svarbiausia jau yra nepasiklysti tame grožyje.Darbo specifika užsienyje skiriasi tuo, jog fotosesijų vietose tu atsirandi pirmą kartą, aišku, daug domiesi ir žiūri prieš tai inernete, atlieki tyrimą, tačiau nuvykus viskas atrodo dar kitaip nei išsivaizdavai, todėl turi labai greit orientuotis pastebėti, kas svarbiausia, kas gražiausia bei įdomiausia,  nes turi atskleisti svarbiausią dalyką- tai laimingus žmones, sukūrusius santuoką, naują pradžią ir taip pat pabrėžti Italijos grožį.

Kuo skiriasi užsakovai Lietuvoje ir svetur?

Užsakovai dažniausiai yra Lietuviai, taip pat būna, kad vienas iš poroje esančiųjų yra užsienietis. Tai yra jaunieji, nusprendę savo santuoką įteisinti svetur, ir jie mane skraidinasi kartu įamžinti savo šventę.  Dirbu su vestuvių planuotoja, kuri organizuoja vestuves būtent Italijoje, dirba su jaunaisiais ištisus metus prie jų šventės planavimo ir viską nuo A iki Z suplanuoja, sukoordinuoja ir įgyvendina būtent ji.  Olga (Olga studio wedding in Italy) tai yra žmogus, kuriam esu labai dėkinga pirmiausia už nuostabią draugystę bei  už man suteiktas galimybes ir tikėjimą manimi.

Jūsų įsimintiniausia fotosesija?

Niekuomet į šį klausimą neturiu atsakymo,  tikrai nuoširdžiai sakau! Galbūt nuskambės ir banaliai, tačiau man visos fotosesijos yra išskirtinės, savitos, unikalios, ir mano labai asmeniškai išgyventos, visada kažkas smagaus ar netikėto, įsimintino  atsitinka!  Todėl kiekviena yra vienodai svarbi, ir tikrai įsimintina, net ir dabar ,po kelerių metų. aš galiu papasakoti apie daugelį vestuvių ar fotosesijų, kas tuomet įdomaus įvyko, kokie buvo netikėtumai ar kokį atsimenu akcentą ir t.t. Tiesiog tikrai kiekviena mano fotografija   turi savo istoriją ir kiekviena yra vienodai įsimintina.

Ar fotografija tapo jūsų gyvenimo tikslu?

Aš turiu labai daug tikslų tiek savo fotografijos karjeroje, tiek gyvenime. Manau, turėti tikslą žmogui būtina, nes tuomet eini link jo, sieki, tobulėji, motyvuoji save. Visada labai noriu mokytis, tobulėti, stebinti ir džiuginti!

Kaip tapti geru fotografu?

Pirmiausia, tai nebijoti savęs, tai yra: nebijoti eksperimentuoti, būti drąsiam ir  negalvoti, ką pagalvos kiti, tiesiog imti ir daryti, bandyti, ieškoti, domėtis, mokytis. Šiais laikais apskritai yra tiek informacijos, socialinių platformų, dabar taip lengva visiems komunikuoti yra instagram, facebook.  Reikia būti drąsiems nepabijoti, galima visuomet, kas domina rašyti, klausti kito fotografo, kuris tave įkvepia.  Internete pilna video pamokų, workshop’ų, kursų pas įvairiausius fotografus, manau, svarbu niekuomet nesustoti mokytis!   Kaip visada sakiau, tikrai nereikia turėti geriausios technikos, kad sukurtum  įdomiausią kadrą, reikia išlaisvinti save, kūrybą, panaudoti įgūdžius.

Kaip Lietuvoje tapti žinomų fotomenininku?

Manau, pirmiausia, reikia to nesiekti, o tiesiog eiti  link savo užsibrėžto tikslo, daryti kas  tau labiausiai patinka, tave džiugina ir į tai susikoncentruoti į kūrybą,  o svarbiausia dalintis su visuomene, juk niekada nežinai, kas ir kada gali tave pastebėti!

Jei kas paklaustu kas jūs esate, kaip save pristatytumėt?

Esu tiesiog Vilma fotografė, kuri beprotiškai myli tai, ką daro! Esu neapsakomai laiminga, kad darau tai kas man patinka, ką aš myliu ir kuo kvėpuoju, esu labai dėkinga už tai visai visatai ir gyvenimui, tikrai su niekuo nenorėčiau apsikeisti vietomis, nes esu laiminga čia, kur esu!

Parengė – Mindaugas Jonušas

foto -Vilmos Deveikytės