„Žanas – labai kūrybingas mokinys. Jis puikiai piešia, gražiai smuikuoja ir… užsimojo parašyti knygą, kurioje fantazija susipynusi su nuotykių gausa. Jaunajam kūrėjui reikia linkėti, kad šis kūrybinis proveržis taptų kūrybinio žodžio kelio rimta pradžia“, – rašo K. Paltaroko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, auklėtoja Ramunė Nefienė.
Iš kur atsirado kaštonas
(Sakmė)
Kartą gyveno turtingas ponas – miestelio bankininkas, kurį žmonės praminė Kaštonu (nuo žodžio kaštai*). Jis dieną naktį skaičiuodavo išleistus ir gautus pinigus, už kuriuos pirkdavo įvairius papuošalus ir gražius rūbus. Kiekvieną kartą poną galėdavai pamatyti vis su naujais aksesuarais. Taip jis atkreipdavo visų miestelio žmonių dėmesį.
Vieną dieną užsisvajojęs Kaštonas užėjo į vagių skersgatvį, kuriame jį apvogė… Susikrimto taip kvailai pasielgęs ir netikėtai pinigus praradęs. Todėl nieko nelaukdamas jis nuskubėjo į mišką pas raganą prašyti pagalbos, kad ateityje jo daugiau niekas nenuskriaustų.
Visame miške sklido tiršti dūmai, kurie vedė prie raganos namų. Priėjus trobą, ponui pasidarė neramu, nes pro lango stiklą išvydo žalius dūmus ir siluetą trobos viduryje. Vėliau, sukaupęs visą drąsą, Kaštonas vis dėlto įsmuko į vidų. Žiū! – atsirado kėdė, į kurią ponas visu svoriu klestelėjo. Netikėtai atsiradusiai raganai ponas papasakojo apie nelaimę. Ji pamąstė ir pasiūlė jam spygliuotus šarvus, bet ponas nežinojo, kad dėl to jis taps medžiu. Kaštonas sutiko. Taip jie kartu atsidūrė miško viduryje, ant kalvos. Ten ragana pamurmėjo burtažodį ir vietoj pono išdygo medis, ant kurio buvo žali spygliuoti kamuoliukai ir daugybė įvairiaspalvių lapų…
Nuo to laiko, kai Kaštonas virto medžiu, niekas iš jo nevogė žalių kamuoliukų, kurių viduje buvo paslėptos brangenybės, o pats Kaštonas kiekvieną rudenį praeivius džiugina mesdamas po kojomis savo dovanas.
*kaštai (svet.) – sąnaudos tikslui pasiekti.
Ištrauka iš fantastikos knygos
„Stasė ieško nuotykių“
Susipažinkite – Stasė. Jai šešeri metai. Ji sakosi, jog gyvena labai dideliame mieste ir dar net nežino visų jo užkampių. Ji buvo paimta iš globos namų, tad dabar gyveno pas senę Oną. Mergaitė galvojo, kai tik užaugs, šiame miestelyje ras darbą ir čia gyvens.
Stasė turėjo dar ir augintinį, kuriuo labai didžiavosi. Tai varnas Kernius. Kartą ji sugalvojo pavedžioti Kernių. Varnas, pamatęs kitą varną, pradėjo loti ir tempti Stasę aukštyn (čia taip pati Stasė papasakojo). Užtempta į viršų, ji suprato, kad ten, kur ji gyvena, nėra miestelio. Tai tik kaimas ir toks mažas, kad net pavadinimo neturėjo, tad ir buvo pavadintas tiesiog Kaimu.
Nutraukusi varną Kernių žemyn, Stasė nutarė, kad ji čia negyvens ir nuotykių ieškos kitur…
***
Praėjo daug laiko. Stasei jau sukako 20 metų. Vasarą netikėtai jos draugė pakvietė paatostogauti kempinge. Greit susiruošė ir po geros valandos Stasė su varnu Kernium privažiavo stovyklavietę. Čia buvo mažai žmonių ir labai tvarkinga. Puiku – nebus įkyrių vaikų!
Autoriaus iliustracija
Įėjusią į kempingo namelį ją pasitiko draugė Zita ir dar keli bičiuliai. Jai paskyrė lovą prie balkono, bet Stasei nepatiko, kad lova dviaukštė, todėl ji nulaužė antrą aukštą ir įmetė į vandenį. Pamanė, kad tai bus neblogas jos plaustas su pagalve, minkštu čiužiniu ir antklode.
Dabar ji jau tikrai pasiruošusi nuotykiams, todėl, kol jos draugai tvarkėsi daiktus, ji paėmė vieną gardumynų rinkinį, kuprinę ir šoko iš balkono ant plausto. Nuo jos neatsiliko ir varnas Kernius, kuris atskrido tik dėl sūrių krekerių. Stasė ėmė svaidyti juos Kerniui tol, kol ji ir varnas pavargo. Tada abu užknarkė, o plaustas vis tolo ir tolo nuo kranto, kol dingo iš horizonto.
Stasė pabudo nuo karščio (o buvo ne žemiau 50°C!). Sutemo, bet visas ežero dugnas švietė geltonai lyg lava, o vanduo burbuliavo kaip geizeris. Staiga mūsų herojė suprato, kad pats metas legendiniam pigapakiui*! Stasė praplėšė vieną pigapakį ir supylė į kunkuliuojantį ežero vandenį. Ežeras virto verdančia sriuba.
Stasė ėmė srėbti ežero vandenį. Skonis buvo neapsakomas. Ar čia stebuklingas ežero vanduo, ar bomžpakis geras pateko? Staiga ji išgirdo kažką dunkstelint. Pasirodo, kad tai nukrito apalpęs varnas Kernius, kuris rodė į vieną pusę – Stasei už nugaros. Stasė lėtai pradėjo suktis ir išvydo tai, ką nelabai norėtum pamatyti – monstrą pusiau zefyrą, pusiau krekerį. Jis buvo labai didelis, o jo burna dar didesnė ir baisesnė. Zefyro pusė degė, o krekerio pusė spjaudėsi aštriais druskos kristalais. Iš jo Stasė nieko gero nelaukė…
*pigapakis – tai žargonas, kurį vartoja Stasė, reiškiantis neparuoštą makaronų sriubos paketėlį, kuris dažniausiai būna parduodamas labai pigiai.
