Žiemos paieškos Labanoro regioniniame parke

Viduržiemis. Už lango nei vienos baltos snaigės. Nėra pūgų, speigo, šalčio, tad supratome kad tinkamas laikas Panevėžio ,,Ąžuolo” progimnazijos floristikos būrelio mergaitėms ir jauniesiems miško bičiuliams vykti ekskursijon, į Labanoro regioninį parką, tikėdamiesi aptikti žiemos pėdsakų. Kaip visada mus lydėjo mūsų vadovai, etikos mokytoja Daiva Baubonienė ir technologijų mokytojas Romas Kupčinskas.

Mindūnuose ąžuoliečių laukė medžioklės ir žvejybos muziejų ekspozicija, žygis Labanoro regioniniame parke. Atvykus į vietą mus pasitiko gamtininkas, miškininkas, ir kaip vėliau paaiškėjo, didelis gamtos mylėtojas Andrejus Gaidamavičius. Moksleiviai su dideliu susidomėjimu klausės gamtininko pasakojimo apie gyvūnus, gyvenančius įvairiuose žemynuose, jų gyvenimo būdą „charakterio“ ypatybes. Sužinojome kodėl pamačius gyvūną dryžuotu kailiu jo reikia saugotis.

Boba, diedas, liokajus,bučius ir dar daug įvairių senovinių rakandų davė atsakymus į mus dominančius klausimus.

Takeliu patraukėme link girios. Kaip bebūtų gaila, sniego ir čia neradome . Bet nenusiminėme, paėjėjus kelis šimtus metrų aptikome stirnos įmintus pėdsakus. Stabtelėjus prie ąžuolo, kartu su gamtininku imitavome, kaip atrodo medžių šakos be lapų.Truputį ,,pasportavę‘‘ žygiavome toliau. Andrius parodė beržo gumbą, kuris pasirodo gali būti ir pajamų šaltiniu, nes brangiai vertinamas farmacijos pramonėje, tinka arbatai ir jei žinai gydomąsias savybes, verta naudoti,

Toliau ėjome ypatingai tyliai, atsargiai brovėmės pro šakas. Miškininkas pažadėjo, tikėtina kad vietoje pamatysime įvairių miško gyventojų. Mūsų nuostabai, patekome į susirinkusį žvėrių „Seimą“. Meška , Andriaus balsu pristatė savo reikalavimus girios lankytojams, nusiskundimus išsakė kiškis , lapė, vilkas, pelėda ir kt. Mes savo ruožtu prisiekėme, kad mylėsim, saugosim, gerbsim Labanoro girią ir visos Lietuvos gamtą. Palikę šią garbią įstaigą pajudėjome toliau.

Stabtelėjome arbatos pertraukėlei prie Baltųjų Lakajų ežero pakrantės ir toliau žygis tęsėsi ežero pakrante. Apžiūrėjome jau žydinčius lazdyno žirginėlius ,išdygusią ežero pakrantėje tūbę, ragavome kartenos, kurios skonis labai panašus į ridikėlių skonį. Ant skruzdėlyno matėme išėjusią pasivaikščioti ir savo valdas apžiūrinčią skruzdę. Net nepastebėjome, kad stovime prie apžvalgos bokšto. Nepaisydami vėjo pakilome virš pušų viršūnių. Šiek tiek jusdami bokšto siūbavimą gėrėjomės kraštovaizdžiu, fotografavomės.

Prieš atsisveikinant Andrius parodė kaip kaukia vilkai. Sužinojome, kad mėgdžioti vilkų kaukimą geriausiai tinka moteriškas balsas, todėl neilgai trukus per Labanono girią nuvilnijo ilgesingas vilkų kaukimas ,žadantis, kad mūsų mokyklos mokiniai dar nekartą lankysis šiame nuostabiame gamtos prieglobstyje.

Pilni patirtų įspūdžių, pasisėmę naujų žinių, pajudėjome link namų. Gero kelio važiuojant namo mums palinkėjo ir kelią prieš autobusą perbėgantis briedis.