Žmogaus drama pokario metais kaime

Žmogaus drama pokario metais kaime

642
0
DALINTIS

Filosofas, mūsų kraštietis, Arvydas Šliogeris studijoje apie rašytoją Bronių Radzevičių didžiausia mūsų visų drama pokario metais pavadino išėjimą iš kaimo. Rašytojo romane „Priešaušrio vieškeliai“ iš kur išėjo Juozas Daukintis ir kur jis ėjo? Atsakymas atrodo paprastas: iš kaimo į didmiestį. Tačiau iš kaimo į didmiestį išėjo visa dabartinė Lietuvos inteligentijos ir neinteligentijos karta.

Daugelis dvasingų žmonių išėjimą iš kaimo į didmiestį išgyveno kaip didelę savo asmeninę ir net tautos tragediją. Kaimas simbolizavoa tautos ir valstybės likimą. Didžiausią dvasinę tragediją persikėlusiam sukėlė kaimynų netektis. Skaudžiausi pavyzdžiai – prievartinė kolektyvizacija, deportacijos ( į Sibirą pokario metais žmonės buvo tremiami net septynis kartus, iki pat 1952 metų, kas šeštas buvo lietuvis), vienkiemių naikinimas. Daugeliui žmonių gimtasis kaimas baigė fiziškai išnykti. Tėviškė tapo vien prisiminimais. Bet pasiliko nenumaldomas žemės ilgesys.

Čia kelių generacijų laimė ar nelaimė, konfliktai ir kompleksai. Pasirodo, galime būti emigrantais ir savoje žemėje. Į pasaulį žiūrima pro kaimo langą. Taip anksčiau žiūrėjo Donelaitis. Žemaitė, Maironis. Dabar taip žiūri pokario metų rašytojai. Tačiau esmė yra ne tai, pro kur žiūri, o ką matai per tą langą…

Lietuvos kaimas – tai vieta, kurioje susiformavo daugelis žymių Lietuvos asmenybių. Tai vieta, kurioje augo ir formavosi daugelio mūsų tautos rašytojų pasaulėžiūra. Kaimas – tai amžinos sąjungos su gamtos pasauliu įrodymas, vieta, kurioje tarsi grįžti prie savo ištakų.

Kaimas yra vertybė, nes jo aplinkoje eilinis, bet kuris Lietuvos gyventojas gali rasti ryšį su gamtos pasauliu bei pasiekti dvasinę harmoniją su jį supančia aplinka. Visų pirma, ryšį su gamtos pasauliu atrasti leidžia įvairios kaimo vietovės, kurioje apstu istorinių praeities liekanų: pilių, dvarų griuvėsių, gamtos detalių – piliakalnių, upių slėnių, miškų. Lietuvos mokslo ir kultūros asmenybės gimė ir augo kaime, būtent kaimas, jo aplinka ir pasaulėžiūra, kaimo kultūra formavo šias asmenybes, kurios savo darbais iki šiol puošia kiekvieno žmogaus ir tautos kultūrinį ir dvasinį pasaulį.

Kaimas yra vertybė, nes tai tradicijų, papročių, tautosakos, teisingo gyvenimo ištakos. Nuo senų senovės lietuviško kaimo troboje, gilų žiemos vakarą buvo mokoma vertybių – rūpestingumo, užuojautos, jautrumo, meilės, pagarbos gamtai, gerumo, tikėjimo.

Kita priežastis, verčiant kaimą laikyti vertybe, yra tęsiami tradiciniai įvairių švenčių papročiai. Trečia priežastis, kodėl kaimas yra vertybė, yra labai paprasta – kaime susikūrė liaudies dvasinis paveldas. Tradicijos, švenčių papročiai, tautosaka ir liaudies menas susikūrė žmoguje, kuris tęsdamas protėvių tradicijas viską perdavė iš kartos į kartą.

Kaimas yra išaukštintas lietuvių literatūroje. Vienas iš geriausių įrodymų – Romualdo Granausko apysaka “ Gyvenimas po klevu“. Šioje apysakoje atsiskleidžia tikrosios kaimo gyvenimo vertybės : kaimo gamtos grožis, rūpestingumas, meilė, patriotizmas, jos supriešinimas su nuolat skubančiu miestu.

Dar vienas geras pavyzdys – poetų Žemininkų poezija. Poetams Kaziui Bradūnui, Alfonsui Nyka- Niliūnui žemė, tėvynė, o ir tėviškė yra ne tiek prarastas gimtasis kraštas, o žmogiškasis pasaulis apskritai.

Agnė Iešmantaitė taikliai pastebėjo: „Tai žemdirbio, jaučiančio žemę kaip niekas kitas, pasaulėjauta“. Gimtieji namai traukia poetus savo šiluma: „Taip liūdna man, nes dingo tolimas / Šiltų svajonių ir vaikystės ilgesio dangus“( „Mirusieji angelai“, K. Bradūnas). Kiti rašytojai, poetai – Bronius Radzevičius, Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Vanda Juknaitė – taip pat savo kūryboje mini kaimą, kaip amžinų vertybių vietą.

Gerumas, jautrumas ryšys su kitu žmogumi, bendravimo šiluma – vienos iš svarbiausių vertybių, kurias reikia puoselėti dabarties pasaulyje. Šios vertybės yra tarsi nuoroda, ką turėjo senasis lietuviškas kaimas ir ko neturi dabarties miestų pasaulis.

Jeigu šiandien išgirstumėte žodį „kaimas“, kokia mintis kiltų jūsų galvoje? Turbūt ne vieno žmogaus mintyse iš karto atsirastų… girto žmogaus paveikslas, gal būt kam nors švystelėtų sukiužusios arba su užkaltais langais. „Kaime nyksta vaikščiojimas, kuriame susikaupdavo žmonių charakteris, net ydos. Dabar kaimą suvoki iš kalbėjimo, kartais net šiurkštaus pasakojimo. Kaime visai kiti žmonės. Kaime laikas visam laikui sustojo“( Marcelijus Martinaitis).

Tas Lietuvos išėjimas iš kaimo į didmiestį tęsiasi dar ir šiandien. Bet prasideda ir atvirkštinis- bėgimo iš miesto į kaimą procesas. Tačiau kol vėl kaimas taps mūsų visų atspara, reikalingos kelios generacijos. Kaimu vis dar manipuliuojama, kaimas toliau draskomas. Kaimo žmogus jaučia prisirišimą prie žemės. Buvęs miestietis viso to nejaučia. Čia reikia iš esmės pakeisti visą gyvenimą, kuris nebuvo paveldėtas su papročiais, tradicijomis. Visa tai reikia iš naujo sukurti, kaime gyventi, o ne tik į jį užvažiuoti savaitgaliais ar per atostogas.

Norėčiau tikėti, kad, kaimas vis dar gyvas. Kaimas yra ir bus nacionalinė vertybė, kuria privalu didžiuotis, nežiūrint į jo dabartinius skaudulius. Juk visa, ką turime šiandien, kilo iš kaimo.

 
Juozas Brazauskas, gimęs ir augęs pokaryje mieste

NĖRA KOMENTARŲ

PARAŠYTI KOMENTARĄ

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.