Žažumbrio užtvanka (Autorių nuotr.).

Žmogaus noras valdyti gamtą – kaip lazda su dviem galais

Lietuvoje apstu ženklų, primenančių žmogaus pastangas valdyti gamtą, o ne harmoningai sugyventi. Sovietmečiu masiškai statytos užtvankos – vienas iš tokių ženklų. Dabar dalis jų yra apleistos ir sukelia nemažai galvos skausmo ne tik aplinkos apsaugos specialistams. Lietuvos gamtos fondo direktorius Edmundas Greimas teigia, kad aklas noras įdarbinti ir pajungti gamtą savo naudai gali sukelti nemažai ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Sovietmečiu Lietuvoje augant kolūkiams vyko milžiniški pokyčiai. Ką padarė vienas kolūkis, tuoj pat pasišaudavo atlikti ir kitas. Gausybė užtvankų – vienas iš tokio vajaus pavyzdžių. Jeigu vienam pirmininkui reikėjo tvenkinio su pirtimi ant kranto, tai kitas stengėsi neatsilikti. Žinoma, tokie dirbtiniai telkiniai buvo pristatomi kaip darbas dėl visų gerovės – maudynių ir poilsio vietos bendruomenei, žūklės vieta, vandens rezervuaras ugniagesiams ir kt.

„Dauguma paprastų žmonių iki šiol nemato nieko blogo, kad užtvankos suvaržo upę ar upelį ir smarkiai pakeičia ištisą ekosistemą – ją nuskurdina“, – pastebi Lietuvos gamtos fondo direktorius E. Greimas. Tačiau šiemet Panevėžį pašiurpinusi „Ekrano“ marių užtvankos avarija ir kiti pastaraisiais metais gausėjantys pranešimai apie hidrotechninių statinių incidentus verčia jausti nerimą. Vis dažniau kyla klausimas, galbūt verta visiškai pašalinti prastos būklės ir jokios naudos neduodančias užtvankas. Galbūt turėtume išlaisvinti upes ir atkurti natūralias ekosistemas?

Vien išardyti užtvankos neužtenka

Savo ruožtu E. Greimas teigia, kad Lietuvoje apstu žalingo sovietinio paveldo – seniai įgyvendintų nevykusių sprendimų, kurių ekologines pasekmes jaučiame iki šiol. Ištaisyti šias klaidas nėra paprasta, reikia išmanymo, žinių ir tyrimų. Pavyzdžiui, neužtenka tiesiog išardyti senos gelžbetoninės užtvankos – būtina atlikti eilę darbų, atsižvelgiant į konkrečią vietovę ir situaciją, pavyzdžiui, išvalyti dugno nuosėdas, formuoti reljefą, sutvirtinti upės vagą ir t. t.

Pasak gamtininko, mėginant ištaisyti seną klaidą irgi galima suklysti. Ne veltui į panašius procesus įtraukiama gausybė mokslininkų ir specialistų – viskas turi būti apskaičiuota ir tikslu, numatyta daugeliui metų į ateitį.

„Modeliuojant ateities scenarijus reikia numatyti daugybę veiksnių ir efektų, nes gamta yra sąveikų grandinė ir sistema. Žinoma, dabar turime pažangių metodikų ir įrankių. Šiais laikais žmonės elgiasi sąmoningiau, nebe taip primityviai. Jie supranta, kad reguliuoti gamtą, tai tas pats, kaip sėsti prie automobilio vairo: jeigu užvedame variklį, įsibėgėjame ir paleidžiame vairą, tada gresia avarija. Jeigu jau pradėjai reguliuoti–vairuoti, tai atlik savo darbą saugiai iki galo, kol kelionės tikslas bus pasiektas“, – kalba E. Greimas.

Šiuolaikinį požiūrį gerai atskleidžia pašnekovo patirtis iš Portugalijos. Šios šalies kraštovaizdis yra labai užterštas invaziniais augalais – tam tikros rūšies akacijomis. Natūralių miškų Portugalijoje yra labai mažai, tad šios iš Australijos atvežtos akacijos sparčiai plinta.

Ką daryti? Rasti natūralų priešą – Australijoje gyvenančiąvapsvą, kuri puola akacijas. Bet vos kelių milimetrų dydžio vapsva irgi yra svetimžemė rūšis Portugalijai. Kaip ji elgsis naujoje vietoje, jeigu ją atvešime ir paleisime iš Australijos? Galbūt visiškai kitaip negu savo „gimtinėje“? Todėl Portugalijos Koimbros universitetas šią muselę tyrinėjo 15 metų, modeliavo, kaip nauja rūšis paveiks ne tik akacijas, bet ir visą ekosistemą. Po ilgalaikių tyrimų laboratorijose universiteto mokslininkai dar turėjo gauti visus įmanomus ES fitosanitarijos institucijų leidimus. „Mokslininkai norėjo būti tikri, kad Europoje ši maža vapsva nesielgs kitaip negu Australijoje. Taigi, nebuvo taip, kad sumanė ir atvežė“, – pabrėžia E. Greimas. Anot jo, tas pats principas galėtų būti taikomas ir Lietuvoje kalbant apie užtvankas – devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk.

Dėmesys tvarumui – neatsiejama pažangos dalis

Mūsų šalyje jau yra pakankamai duomenų apie hidrotechninių statinių būklę, numatyti ir saugūs galimi problemų sprendimai, yra ir praktikų – tiek rekonstruotų, tiek išardytų užtvankų.

Dėmesio užtvankų problemai spręsti yra skirta ir Vyriausybės programoje, kurioje rašoma, kad valdžia skatins bešeimininkių ar savivaldybių nuosavybei priklausančių užtvankų išmontavimą, siekiant atkurti žuvų migracinius koridorius ir natūralias upių vagas. Mat užtvankų pašalinimas – pagrindinė žuvų migracijos sąlygų gerinimo priemonė. Kai žuvų kelyje nebelieka dirbtinių kliūčių – jos gali laisvai plaukti dešimtis ar šimtus kilometrų, pasiekti nerštavietes. E. Greimas akcentuoja, kad natūrali upės tėkmė, vandens lygis ir kitos hidromorfologinės sąlygos bei parametrai yra svarbūs ne tik žuvims, bet ir moliuskams, vabzdžiams, augalams ir, apskritai, visai upės ekosistemai. Užtvankos pašalinimas atveria kelią atkurti natūralius hidrogeodinaminius procesus bei užtikrinti gerą jose saugomų rūšių populiacijų būklę.

Kitose šalyse specialistai yra pastebėję, kad tinkamai demontavus užtvanką ir išlaisvinus upę, ekosistema atsikuria stebėtinai sparčiai visame anksčiau užtvankos paveiktame upės ruože – gamta atskleidžia ypatingą gyvybės galią.

  1. Greimo nuomone, išaugęs visuomenės dėmesys tvarumui tik įrodo, kad žmonės nori darniai sugyventi su gamta, vis labiau rūpinasi, kokie bus šiandienos sprendimų padariniai rytoj. Tad natūralu, kad piliečiai ima analizuoti aplinką ir pastebėti klaidas, kurias paliko jų tėvai ar seneliai – nuo taršių automobilių, pertręštų laukų iki užtvenktų upių ir upelių.

„Praėjusiame amžiuje pramonės ir ūkio proveržiu tarsi buvo galima pateisinti viską. Pavyzdys iš Lietuvos – besaikė ir beatodairiška melioracija, kai buvo pakeista didžioji dalis natūralaus Lietuvos upių tinklo. Ištiesintos upelių vagos, sunaikintos nedidelės pelkės – neliko buveinių tūkstančiams ten gyvenusių rūšių, kraštovaizdžiai smarkiai nuskurdo. Užtvankos buvo šio projekto dalis“, – dėsto Lietuvos gamtos fondo vadovas. Anot E. Greimo, net ir mažos hidroelektrinės buvo suvokiamos kaip didelės pažangos dalis, indėlis į Sovietų Sąjungos elektrifikaciją. Bet žiūrint iš šių dienų perspektyvos, šiuolaikinės saulės ar vėjo jėgainės yra ir daug kartų efektyvesnis, ir žalos nedarantis sprendimas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: