Kultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOSŽODŽIO LAISVINIMO ISTORIJA

Žodžio laisvinimo istorija (2). Nubrėžtas rubikonas. Kaip jį peržengti?

Žodžio laisvinimo istorija II. Žodžio mobilizacija

Žodžio laisvinimo istorija (II) Sausis… Atminties kupiūros

Žodžio laisvinimo istorija (II) Sausis… Atminties kupiūros 2

Žodžio laisvinimo istorija (2). Starto ženklas. Jo neišgirdo vietinės okupacinės struktūros

5.  Nubrėžtas rubikonas. Kaip jį peržengti?

Kuo toliau, tuo drąsiau ieškojome to tako. Laisvėjo žodis, laisvėjo veiksmai. Praėjus vos savaitei nuo Sovietų Sąjungoje labai populiarios Moters dienos šventės, kovo 16 dieną, Diana Varnienė, kaip jai ir būdinga, rimtu veidu Sąjūdžio tarybos posėdyje pareiškia, kad kartu su Rima Rimšiene organizuos kareivių motinų piketą. „O tai ką, motinos negali domėtis savo vaikų ateitimi?“ – klausia retoriškai, o akyse žybsi šelmystė. Kodėl gi ne – gali! Iš tikrųjų, pasirodo, renginuką sumanyta įgyvendinti prie karinio komisariato. Sunku buvo patikėti – prie okupacinės armijos štabo!

Ir piketas įvyko. Sumaniai Dianos diriguojamas, todėl emocijų ir neišvengiamo jausmų protrūkio buvo išvengta. Vien ko verta piketo organizatorės žodžių ekvilibristika: „Gerbiamos moterys, netriukšmaukime, mes gi norime paklausyti, ką atsakys gerbiami karininkai, o jie nori paaiškinti…“ Ir gerbiami karininkai aiškino, kodėl lietuviai turi tarnauti ne Lietuvoje… Tiesa, minioje buvo smagiai įsikomponavę ironiški plakatai: „My vas osvoboždajem ot obiazannosti nas zaščiščatj“ (Mes jus atleidžiame nuo pareigos mus ginti – rus.), ir  lietuviškas – „Išvaduotojai“, laikas namo!“

Tuomet tai jau buvo pakankamai drąsu. Nepaisant net to, kad vos prieš mėnesį Sąjūdžio Seimas Kaune, iškilmingame posėdyje Vasario 16-osios proga buvo priėmęs deklaraciją, kurioje nurodytas aiškus  Nepriklausomybės atkūrimo siekis. Vadinasi, ir okupacinės kariuomenės išvedimo!  Bet gi dar net po ištisų metų, 1990 m. sausio 24 d., Lietuvos komunistų vadas A. M. Brazauskas susitikime su komjaunuoliais apie okupacines kariuomenės išvedimą tebeironizuos: „Mes viską vertiname tik vienu požiuriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ Nuo ko – nepasakė.

Trispalvės virš teatro iškėlimas, gatvių pavadinimų atkūrimas ir naujų suteikimas, minėtinų tautos datų šventimas ir netgi 1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas – visa tai buvo, kaip dabar madinga sakyti, „minkštieji projektai“. Kitaip tariant, tai buvo maloningai duodama, nes nesunkiai, jeigu kas būtų keitęsi, galėjo būti vėl atimta. Himnas „Tautiška giesmė“, Vytis herbe, Vilniaus katedra, istoriją menančių paminklų atstatymas ir tremtinių palaikų grįžimas, net partizanų palaikų perlaidojimas – visa tai tebuvo pateikiama kaip įrodymas, jog kompartija keičiasi, persitvarko. Taip buvo pažymima riba, iki kurios buvo galima eiti, ir primygtinai teigiama, jog „TAI LEIDO persitvarkanti partija, pasmerkusi stalinizmo nusikaltimus, tokiu būdu su kaupu išpirkusi savo nuodėmes“. Na ir, be abejo, pasiryžusi toliau vesti į šviesų rytojų.

Kodėl visa tai svarbu paminėti, nors ir ne pirmąkart? Todėl, kad,tik žinant kuo daugiau aplinkybių, galima susikurti tikresnį ano meto vaizdą.

Sąjūdžio ketinimai realiai ateiti į valstybės valdančiąsias struktūras anaiptol neįėjo į perestrojkos planą. Kaip minėjau, buvo užbrėžtas rubikonas, iki kurio galima buvo eiti. Už jo – kėsinimasis į bet kokias pozicijas – vykdančiosios ar sprendžiančiosios valdžios – kėlė susierzinimą, nepasitenkinimą ir  net nepridengtą pasipriešinimą.

Jeigu dėl tuomet grąžinamų netekčių kaltę jau galima buvo suversti pusšimčio metų senumo „istorinėms klaidoms“, t.y. stalinizmui, chruščiovizmui, dar kam nors…, tai Sąjūdžio atsiradimas bet kuriose valdymo struktūrose būtų buvęs akivaizdus pripažinimas, jog ir tuomet esanti, nors ir „persitvarkanti“ valdžia nesugeba dirbti. O tokios aplinkybės brendo.

Todėl ypatingai svarbus visoje Lietuvoje, o ir Panevėžyje, buvo 1989 metų vasario 16 dienos šventimas ir daugybė mitingų ta proga. Išvakarėse Kaune priimta Lietuvos Sąjūdžio Seimo rezoliucija, jau be išlygų paskelbė pagrindinį siekį – ilgai lauktą apsisprendimą: kryptis į de jure. Galima sakyti, kad tądien Sąjūdis nustojo grimuoti savo politiką. Nors, esu įsitikinęs, Nepriklausomybės vizija de facto, daugelio iš mūsų galvose pleveno nuo pat pradžios. Mes, Sąjūdžio Seimo nariai, iš Kauno grįžome tiesiai į šventinį mitingą Panevėžyje, Laisvės aikštėje. Tokie truputį paslaptingi, truputį išdidūs, galintys pašnabždėti: „Viskas. Apsispręsta. Nepriklausomybė. Jokio tarpinio suvereniteto!..“

Nepriklausomybės kovų dalyvis majoras Viktoras Čaplikas dovanoja Sąjūdžio Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui dar 1928 metais įteiktą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui išleistą medalį, sodinamas Nepriklausomybės ąžuoliukas. Jam šiandien – 30…

Tekstų autorius Arnas Simėnas

yra PAVB Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button