Kultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOSŽODŽIO LAISVINIMO ISTORIJA

Žodžio laisvinimo istorija (2). Starto ženklas. Jo neišgirdo vietinės okupacinės struktūros

Žodžio laisvinimo istorija II. Žodžio mobilizacija

Žodžio laisvinimo istorija (II) Sausis… Atminties kupiūros

Žodžio laisvinimo istorija (II) Sausis… Atminties kupiūros 2

Žodžio laisvinimo istorija (2). Nubrėžtas rubikonas. Kaip jį peržengti?

4. Starto ženklas. Jo neišgirdo vietinės okupacinės struktūros

Nereikėtų manyti, kad, kai tik stojo 1988 m. birželio 3 d. – VISKAS lygiai prieš 30 metų ir prasidėjo. Taip nebuvo. Prisiminimai apie laisvą Lietuvą buvo nenutrūkę vyresnės kartos (pokario rezistencijos) sąmonėje. Daug kas tęsėsi Kalantos tiesos sukrėstos kartos smegenyse.

Į M.Gorbačiovo 1985 metais paskelbtą „perestrojką“ buvo reaguojama labai keistai. Dvi rodomos televizijos ją atspindėjo skirtingai. Iš Maskvos televizijos švietė „Perestrojkos prožektorius“, primenantis satyros kino žurnalą, transliuojamos visokios laidos apie kai kurių negerovių ieškojimus, gi Vilniaus televizija visus šildė olimpine ramybe ir tarsi siūlė nesiskubinti. Atrodė, kad vietiniai  partiniai bonzos taip pat buvo pasirinkę kelią – „nesiskubinti“. Jie ypač buvo įpratę prie dažnų prabangių laidotuvių, todėl valdė įprastai – o gal čia viskas ilgai ir netruks?

Pamenu, nuotaikos buvo dvejopos. Kėlė nustebimą ir nepasitenkinimą, kad tarsi iš tradicijos „vakarietiškesnė“ Lietuva buvo apsnūdusi. Tiesa, raminomės –latvių dar irgi nesigirdėjo. O estai jau buvo sublizgėję savo dainų šventėje… Tai tiek apie bendrą išorės vaizdelį.

  Iš tikrųjų, vietiniams komunistų vadams nebuvo lengva imituoti „persitvarkymą ir naujų metodų ieškojimą“. Kaip čia ieškoti, jei nežinai ko?

Panevėžyje „ieškojimai“ pasireiškė Respublikos gatvės suniokojimu: buvo nugriauti puikūs XX amžiaus pradžios raudonų plytų nameliai, nupjauti medžiai prie J. Balčikonio gimnazijos, pradėta tiesti gatvė nuo partkomo, skersai senąją centrinę miesto dalį, Kristaus Karaliaus katedros link. Miestelėnai juokavo: „Sekretorius, išėjęs iš partkomo, galės matyti kleboną, išėjusį iš katedros, ir pamojuoti jam. Nieko nedarysi – perestrojka, glasnostj, pliu-ra-lizjm…“

Tačiau tada, atrodo, partkomas padarė didelę klaidą, išprovokuodamas piketą sau prieš langus. Etnologė Vitalija Vasiliauskaitė su kompanija ant nupjautų medžių kelmų uždegė žvakeles – ir stovi gedulingai. Ir ką tu jiems? Negi kviesi miliciją ? Perestrojka… Kad ją – kur!

O čia dar architektai pakėlė triukšmą dėl gatvės atšakos „Partkomas – Katedra“ tiesimo…

*  *  *

Vykdomojo komiteto mažojoje salėje buvo ankšta ir karšta. Valdžia gynėsi ir mojavo senų senovėje vyr. architekto Jono Nebilevičiaus patvirtintu generaliniu miesto planu – suprask, negalime nukrypti. Jaunieji architektai siūlė savo versiją: sukurti pėsčiųjų zoną Respublikos – R. Čarno ( dab. Vasario 16-osios) gatvių atkarpose iki Lenino aikštės (dab. Laisvės). Auditorija net suūžė iš pasitenkinimo, kažkas pasiūlė pakeisti miesto vyriausiąjį architektą ir dizainerį. Jie vėliau buvo pakeisti, o štai pėsčiųjų zona Panevėžyje taip ir neatsirado. O kaip ji būtų laiku ir vietoje!

Beje, neatsirado ir grandiozinė skulptūra, atrodo, pavadinimu „Darbininkas ir inžinierius“. Laimei, nes bet ką patvirtintą popieriais nugriauti visada atsiranda neįveikiamų kliūčių. Apie paslaptingą kėslą „papuošti“ miesto parką maždaug toje vietoje, kur dabar iškilusi CIDO arena ir SK IMPULS, iš kažkur sužinojo Alfridas Pajuodis. Jis ir sukėlė šaršalą. Kažkodėl vietinis kompartijos vadovas Narimantas Vaitkevičius labai tos skulptūros norėjo. Dabar sakytume – „buvo suinteresuotas“. Aiškino, kad reikia įsisavinti skirtas iš Maskvos lėšas, kitaip ji būsianti išvežta kitur. Vėliau sužinojome, kad taip ir atsitiko – tą nemažą bronzos gabalą priglaudė estai.

Panašūs spontaniški pasipriešinimai valdžios valiai gal ir nebuvo tokie garsūs, kažką nulėmę, tačiau buvo reikšmingi. Jie buvo kaip starto ženklas. Ir, man regis, jo neišgirdo vietinės okupacinės struktūros, nes buvo užsiėmusios – bandė išspręsti, ką reiškia tas naujas rebusas iš Maskvos – perestrojka.

Tuo tarpu žmonių politinė nuovoka brendo. Jų reakcija į momentines valdžios provokacijas, o gal klaidas, pamažu virto pačių iniciatyvomis.

Dabar, jau po tiekos metų, su geraširdiška šypsena prisimenu šviesios atminties atsakingojo Sąjūdžio Panevėžio sekretoriaus Algio Plitniko politšvietimo valandėles. Kalbiesi, būdavo, su juo būstinėje, diskutuoji… Staiga apsidairai – o Algio jau nebėr! –  šnekučiuojiesi vienas pats. Tik per langą pamatai jį, jau pasigavusį sovietų karininkus lakūnus ir beaiškinantį, jog „Sąjūdis geras, ne prieš rusus, tik padeda perestrojkai“. Toks tat buvo pradinis darbas su kitataučiais.

Pamažu pilietiškų nuotaikų pasireiškimai virto organizuotais piketais arba kitokių formų akcijomis. Ypač jų padaugėjo antraisiais Sąjūdžio – 1989 – metais. Ir tai buvo natūralu. Kiek reikėjo ir galėjo susikurti Sąjūdžio rėmimo grupių, tiek jau ir buvo susikūrę. Susibūrusių darboviečių, t.y. lokacijos, ir profesiniu  pagrindu. Taigi, vadinama visuomeniniu judėjimu organizacija – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis jau turėjo struktūrą ir visą mechanizmą bet kuriai veiklai. 1985 metais prasidėjęs „Žalgirio“ kovomis su Maskvos CASK, „Roko maršu per Lietuvą“, ekologinėmis akcijomis, publicistiniais spektakliais  palengva pradėjo sėlinti į labiau draudžiamas zonas.

Kiekvienas Sąjūdžio Panevėžio komitetas dirbo savaip. Julius Beinortas,vadovavęs Ekologinių problemų komitetui, inicijuoja tarsi nekaltą, gamtos būkle ir jos teršimu susirūpinimą deklaruojantį piketą. Tačiau – kur!  Skaistakalnio parke, prie karinio aerodromo dirbtuvių. Ką tai reiškė? Ogi, išvertus laikomų plakatų iš pirmo žvilgsnio nekaltus tekstus į tiesioginę kalbą, tai reiškė: „Ką jūs čia, atsibastėliai, veikiate mūsų parke? Kodėl teršiate mūsų gamtą ir, apskritai, jums laikas iš čia vykti namo“. Pikete dalyvauja ir aerodromo vadai, mandagiai atsakinėja į klausimus, žada neteršti gamtos. Mes taipgi mandagiai klausinėjame ir išklausome. Tačiau… tikrasis, negirdimas, dialogas tvyro kažkur virš galvų. Kiekvienas panašus žingsnis buvo zonduojantis, tarsi karties statymas priekyje, einant per pelkę. Tarsi tikrinant, ar dar yra takas priekyje, o gal jau reikia stabtelėti ir ieškoti variantų. Žinoma, niekur nepasidėjo privilegijų, įvairių prekių deficito ir panašios problemos, tačiau jų kėlimas buvo tapęs savotiška priedanga kur kas rimtesniems siekiams deklaruoti.

Tekstų autorius Arnas Simėnasyra PAVB Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button