Kultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOSŽODŽIO LAISVINIMO ISTORIJA

Žodžio laisvinimo istorija (2). Tautos atminties ir pilietinio orumo grąžinimas

6.  Tautos atminties ir pilietinio orumo grąžinimas

            Turbūt nesuklysiu, teigdamas, jog didžioji Sąjūdžio šventė tautai tęsėsi nuo 1988 metų birželio iki 1990 metų kovo, t.y. nuo Sąjūdžio gimimo iki Nepriklausomybės atkūrimo. Ir baigėsi sulig 1992 metų rinkimais į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą…

Istorinės atminties grąžinimas – paminklų atstatymas, tremties ir partizanų kovų prisiminimų užrašymas, tiražavimas – buvo neatidėliotini uždaviniai, nes niekas negalėjo žinoti, kada viskas galėjo baigtis. Todėl pirmiausia buvo imtasi pusamžį slėptų bolševizmo paliktų žaizdų: paminklo Panevėžio daktarams ir seselei Z. Kanevičienei atstatymas, memorialo bolševikų nužudytiems Cukraus fabriko darbininkams sukūrimas, partizanų palaikų perlaidojimas, palaikų iš tremties grąžinimas gimtinės žemei…

 Per tą gražų, bet gana trumpą laiką žmonėse ėmė rastis pilietinės savivertės jausmas, kurį sovietinė santvarka ir ideologija sėkmingai buvo užslopinusios. Žmogus buvo paverstas amžinu prašytoju, nuolankiu visuomenės sraigteliu. Piketų ir mitingų bangos visoje Lietuvoje žymėjo jau ne statistų susirinkimus, o bręstančios visuomenės teisėtų reikalavimų raišką. Žmonės ėjo prie Vykdomojo komiteto ne prašyti, o reikalauti vaikams švaraus pieno, po vadinamojo Juozo Kuolelio ir Jono Gurecko plenumo prie SSKP Panevėžio komiteto vyko ne darbo liaudies pritarimo partijos planams susirinkimas, o piketas už laisvą spaudą, kuriai jau buvo matuojamas apynasris.

***

Vis dėlto sąmonėje blykčiojo dar kažkas, apie ką garsiai nebuvo kalbama…

Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu, išgirdę kauniečio Rolando Paulausko kalbą apie realios Nepriklausomybės atkūrimą, daugelis negalėjome patikėti savo ausimis. Iš kur toks naivumas – atskleisti tikruosius ketinimus! Mes apie TAI galvojome, tačiau įsivaizdavome, jog niekas anapus net neįtaria, ką mintijame iš tikrųjų. Sąjūdis buvo kaip netikėta galimybė, kurią prarasti buvo per didelė prabanga. Tas šventas naivumas…

„Ketvirtąją“ valdžią iš dalies jau turėjome. Buvo „Sąjūdžio žinių“, savaitraščio „Atgimimas“ precedentas, TV laida „Atgimimas“, „Veidrodis“. Panevėžyje – Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinys „Laisvas žodis“, vietinio radijo laida… Tačiau – kur trečioji, antroji, pirmoji valdžios? Laukė kiti, gerokai labiau provokuojantys, žingsniai…

Jau minėjau, kad valdžia buvo pasiryžusi aukoti visą „dekorą“, bet esminių pozicijų, savo politinių galių užleisti neketino. Jas pasiimti dar reikėjo Sąjūdžio  pastangų.

Labiausiai man įsiminė du, manyčiau, istorijoje liksiantys įvykiai, iliustruojantys nueinančiųjų pasipriešinimą.

1989 metų rudenį Sąjūdžio kritikos taikiniu tapo nepajudinamas miesto prokuroras E. Pigėnas, ne tik neatlikęs pareigos, iškeliant baudžiamą bylą pagal mažo berniuko mirties faktą ligoninėje, bet dar visaip stengęsis ir neviešinti šio liūdno įvykio. Triukšmas tąkart nurimo, tačiau prokuratūros vadovo darbo metodai, elgesys su pavaldiniais vis dėlto buvo įvertinti. E. Pigėnas buvo priverstas po tarnybinio patikrinimo išeiti. Tiesa, dar spėjęs nusivežti komisiją į pirtelę… Bet vaišės nebepadėjo išlikti poste. Šviesios atminties generalinio prokuroro pavaduotojas Gedgaudas Norkūnas, vos išgirdęs apie pirtelę, telefonu kategoriškai pasakė, jog senasis prokuroras jau nedirba. Panevėžio partkomo aprobuotą „amžinąjį“ prokurorą pakeitė Justinas Pupka. Tai buvo tuo metu didelis Sąjūdžio Panevėžio tarybos laimėjimas.

Privalu prisiminti, jog Gedgaudas Norkūnas turėjo Sąjūdžio žmonių įgaliojimus pradėti formuoti naujo tipo prokuratūrą, tačiau, deja, labai greitai, iš karto po Kremliaus pučo, mirė…

***

Rodos, ryškiausiai valdžios pasipriešinimas pasireiškė rinkimų į II SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kurie įvyko 1989 m. kovo 26 d., metu.  Jų rezultatai buvo labai netikėti kompartijos vadovams, kurie manė, jog tauta patenkinta jais ir jų darbais. O tauta išrinko net 36 Sąjūdžio remiamus kandidatus, tuo pačiu suteikdama pasitikėjimo mandatą kelti Lietuvos valstybingumo klausimą.

Panevėžyje, prie Juozo Miltinio dramos teatro, susirinkusi minia žmonių ovacijomis ir plojimais pasitiko Sąjūdžio remtus kandidatus Vytautą Landsbergį ir Vitą Tomkų. Jie balsiai pasižadėjo vykdyti panevėžiečių suformuluotus priesakus: siekti, kad 1939-1940 metų Sovietų Sąjungos sutartys su Vokietija, sąlygojusios Lietuvos aneksiją, būtų pripažintos negaliojančiomis, kad santykius tarp Lietuvos ir SSRS paritetiniais pagrindais apspręstų dviejų valstybių 1920 m. liepos 12 d. sutartis, kad suvažiavimo delegatai dirbtų vieninga parlamentine grupe, siekti 1940 – 1952 metais nusikaltusių žmoniškumui asmenų atsakomybės.

Norėtųsi paminėti ir vizualinį rinkimų kampanijos įspūdį – pirmąkart buvo panaudotos ir vežiojamos Sąjūdžio piramidės ant automobilių stogų. Vėliau, net bemaž po trejų dešimtmečių, jos vėl pasitarnavo…

Suvažiavimas prasidėjo 1989 m. gegužės 25 d. Čia gi nei Sąjūdžio, nei Estijos ir Latvijos liaudies frontų delegatams slėpti jau nebuvo ko.  Svarbiausia buvo pasiekti oficialaus pripažinimo, kad Baltijos šalys buvo neteisėtai įjungtos į Sovietų Sąjungos sudėtį. To tikėjosi rinkėjai, tą žinojo ir kompartija, kuriai tokio fakto pripažinimas susižavėjimo, atrodo, nekėlė.

Iki liūdnos sukakties – 50 metų nuo Ribentopo-Molotovo pakto pasirašymo, Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos – buvo telikę treji mėnesiai…

Tekstų autorius Arnas Simėnas

yra PAVB Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button