Žodžio laisvinimo istorija: AVARINĖS ŠVIESOS REPREZENTACINIUOSE RŪMUOSE

Žodžio laisvinimo istorija V: Misija. Demokratijos sąvokų įprasminimas
Žodžio laisvinimo istorija: IV. KAM NEBUVO REIKALINGA RUBRIKA „MŪSŲ PRAEITIS“?
Žodžio laisvinimo istorija III: KOMPARTIJAI REIKĖJO TIKĖTI, KAD JI LEIDO
Žodžio laisvinimo istorija II: PIRMOJI REDAKCIJA – MENININKŲ KOSMAUSKŲ BUTE

Arnas Simėnas

Šis straipsnių ciklas nėra ISTORIJA, kai, šį žodį ištarus, suveikia vaizduotė: kunigaikščiai, kryžiuočiai, kovos, caro valdžia ir panašiai. Istorija šiame cikle – mano, vieno žmogaus,  pasakojimas, prisiminimas apie tai, kaip mačiau ir jutau žodžio laisvėjimą, brėkštant Atgimimui. Jo laisvinimą ne sostinėje, ne mieste, turinčiame vienos ar kelių aukštųjų mokyklų bendruomenes, o penktajame dydžiu Lietuvos mieste – Panevėžyje. Ilgai svajojusiame apie aukštąją mokyklą, turėjusiame net ne vieną galimybę, bet… Tai kita tema.

  1. AVARINĖS ŠVIESOS REPREZENTACINIUOSE RŪMUOSE

Mano pasakojimas prasideda tuo metu, kai 1987 metų rugpjūčio 23 dieną laisvas žodis nuskambėjo Vilniuje, prie paminklo Adomui Mickevičiui, ir buvo įvairiai išgirstas visoje Lietuvoje. Tada, prieš 30 metų, pirmąkart viešai buvo paminėta tarpukario Europos istorijos gėda – Ribentropo-Molotovo paktas. Nesvarbu, kad jau vyko „perestrojka“ ir deklaruojama „glasnostj“, šitas paktas buvo neminimas. Sovietų ideologai paprasčiausiai buvo uždraudę minėti, nes jis tikrai nederėjo prie „pailgintos grandinės“. M. Gorbačiovo politikos simbolio. Pakto egzistavimo pripažinimas reiškė bet kokio ilgio grandinės trūkimą.

Rugsėjo pirmoji buvo ypatinga. Vietoje įprastų tądien mokyklose Taikos pamokų (nors, iš tikrųjų, tai būdavo tiesiog bendrų klasės reikalų aptarimas) pagal direktyvą iš partkomų vyko „smerkimo valanda“. Klasių vadovai buvo įpareigoti pasmerkti kartu su auklėtiniais mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo,  jo organizatorius, dalyvius, galų gale – ir patį Paktą. Apie pastarąjį geriausiu atveju žinojo vienas kitas mokytojas. Tačiau  – kodėl gi nepasmerkus? Norite farso? Prašom! Net ir nemačius. Amerikos ir kitų „supuvusių Vakarų“ taipogi niekas nebuvo matęs, o smerkė. Todėl, kad partija žinojo, kas geras, o kas blogas. Vilniuje net toks (!) žmogus, kaip Šarūnas Marčiulionis, smerkė, tai ko jau čia dabar… Juolab, tarp mokytojų buvo ir direktyvų vykdymo uolių prižiūrėtojų.

Dabar galvoju:  gal ir gerai, kad buvo tokios ir panašios direktyvos? Jų autoriai dažniausiai keldavo pašaipą, provokuodavo vidinį protestą, kuris neretai išsiverždavo ironija, šaržuotu paklusimu komandai „iš ten“. Taip įvyko ir „buržuazinių nacionalistų organizuoto mitingo“ smerkimas darbo kolektyvuose bei mokyklose. Drungnai. Be ugnelės.

Tačiau ne vienam tada kilo klausimų. Jeigu jau taip liepia smerkti, tai gal ko nors nežinom? Gal kažkas uoliai slepiama?

* * *

Artėjo 1988 m. vasario 16 d. Data, kuri daugeliui lietuvių, ypač vyresnės kartos, nebuvo vien kalendorine. Nebuvo ji eiline ir  Lietuvos sovietinei valdžiai bei jos įrankiui – KGB.

Tais metais Vasario 16-oji žymėjo gražią Nepriklausomos valstybės atkūrimo 70 metų sukaktį. Tą nuolat minėjo Vakarų radijo stotys. Atrodė, kad sovietinei valdžiai nieko svarbesnio nebuvo – tik sutrukdyti „buržuaziniams nacionalistams“ kokiu nors būdu pažymėti ją.

Nors per visus okupacijos metus šios šventės minėjimas buvo draudžiamas, tačiau 1988 metais draudimas buvo sustiprintas. Partkomų nurodymu,  visose valstybinėse įstaigose, tarp jų net mokyklose, turėjo būti organizuotas darbuotojų budėjimas. Tikslas? O maža ką – jeigu kas buržuazinę trispalvę iškels arba parašys ant sienos!.. Žodžiu, diversijai reikėjo pasiruošti. Kiek teko vėliau girdėti įspūdžių, pabudėta buvo šiltai, prie arbatėlės ir kita ko, kolegos pabendravo, o kitą dieną gavo laisvą. Ko geriau norėti? Ir maloniai pasėdėta, viduje atšvęsta, ir dar – nedarbo diena poilsiui. Net sovietinėms šventėms nesudarydavo tokių sąlygų!

Tiesa, kad ir kaip įstaigose budėta, kad ir kaip saugotasi, Panevėžyje, ant tuomet Respublikos gatvėje buvusios daržovių parduotuvės sienos,  vis dėlto atsirado aliejiniais dažais užrašytas šūkis „Laisvę Lietuvai!“ Sieną uždažinėjo, žmonės skubėjo pro šalį savo reikalais, tačiau ne vieno jų akyse kažkas blizgėjo, o lūpos truputį šypsojo…

* * *

Tą pavasario dieną Kranto, Puzino gatvėmis, tarsi pasivaikščiodami, būreliais traukė jaunų, nė trisdešimties neturinčių, žmonių būreliai. Prisiartinę prie buvusių „Ekrano“ rūmų,  juose pradingdavo. Nieko gal keisto, tačiau valanda buvo toli gražu  „ne koncertinė“, o ir joks renginys papildomai neskelbtas…

1988 metų pavasarį jau buvome girdėję apie Arvydo Juozaičio Kaune perskaitytą pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame suformuluotos įžvalgos vėliau tapo ir Sąjūdžio gairėmis.

Rūmai pasitiko nesvetingai. Nesimatė nei vieno administracijos atstovo, Didžioji salė buvo tamsi, avarinių scenos šviestuvų apšviesti rinkosi daugiau mažiau matyti žmonės. It kokia sekta, it kokie masonai, sąmokslininkai…

A.Juozaitis ne skaitė, o kalbėjo. Nesupratau – gal neskaitė dėl to, kad scenoje, kur jis stovėjo, buvo tamsu, o gal ne tiek pranešimo teksto perskaitymas buvo svarbu. Jis vėliau buvo išspausdintas atskirai Sąjūdžio spaudoje. Tąkart, galima sakyti, gimė Sąjūdis Panevėžyje. Tiksliau, mintis apie kažką tokio…

Lektorius pasakojo apie devalvuotą laisvą žodį, Lietuvos valstybės atkūrimo 70 metų sukakties paminėjimą, bejėgiškas valdžios pastangas jį užgniaužti, sumenkinti… Per visą laiką Arvydas keliskart užsiminė apie Estijos liaudies frontą: mat ką tik su šviežiais įspūdžiais buvo grįžęs iš Talino. Jis kalbėjo taip laisvai, kad jau sunku buvo įsivaizduoti ką nors  įspūdingiau. Matyt, kad ne aš vienas svaigau nuo tokio srauto laisvos minties, kad pabaigoje pasakojimo kažkas iš salės paklausė: „Tai galim švęsti Vasario 16-ąją?“ Tuomet nuskambėjo Arvydo Juozaičio „dzeusiškasis“ pasakymas: „Jeigu norite švęsti, tai ir švęskite!..“

O dar vėliau… Dar vėliau, vos vos vieną akimirką vėliau – Arvydas, pasirausė lektoriaus portfeliuke ir toje prieblandos prarytoje didžiulėje scenoje ištraukė mažą, mažutę, mažutytę, tokią traputę… Lietuvos Trispalvę! Neištvėrė auditorija, plojimai užliejo salę, ašaros – akis… Nedarniai, bet darnyn, vis darnyn, kiek tik buvo atsiminta, suošė giesmė „Lietuva brangi“… Salėje jau buvo susirinkusi ne paslaptinga sekta, o šešėliai nebeatrodė vaiduokliais. Čia buvo susirinkusi Lietuva, pasirengusi laisvėti, laisvinti žodį.

* * *

Iš reprezentacinių miesto rūmų pasipylė daugiausia jaunų, dar nė trisdešimties neturinčių žmonių srautas. Ėjo lėtai ir kalbėdamiesi tarsi eilėraščiais. Veidai buvo šviesūs… Kaip po atlaidų.

 

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejaus ir Aleksejaus Volkov.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: