Žodžio laisvinimo istorija II. Dabar sunkiausia išgyvenusiems revoliucinį romantizmą…

Labai netikėtai, praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, teko pamatyti save, Sąjūdžio Panevėžio kandidatų į miesto Tarybą kėlimo konferencijoje skaitantį savo paties tekstą.

Sąjūdžio Panevėžio kino metraštininkas Jonas Čergelis parodė filmuotą medžiagą.

Gerokai nustebau. Ne dėl jaunos išvaizdos, bet dėl kalbos turinio. Net ištariau monitoriui: „Koks šventas paprastumas!“ Iš tikrųjų, teksto – o tai buvo rinkiminė programos preambulė – mintys ir siekiai buvo teisingi. Tačiau dabar tai skambėtų labiau kaip deklaracijų, o ne programinių nuostatų leksika.  Šiandien tie tikslai ir jų siekimo būdai yra taip laiko nuglūdinti, jog anuomet iškalbėti atrodo tarsi suvystyti į revoliucinio romantizmo pataliuką kūdikėliai…

Vienok, tada jie skambėjo aktualiai, žmonėms išsiilgta kalba ir svajonėmis.

***

Pasiruošimo rinkimams į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą laikotarpis buvo kupinas judesio, pakilios nuotaikos ir tikėjimo Sąjūdžio pergale. Tai skatino ką tik įvykę delegatų į II SSRS liaudies deputatų suvažiavimą laimėti rinkimai. Tad kitokių minčių ir nekilo. Be abejo, pasiektas pagrindinis tikslas – Ribentropo-Molotovo pakto pripažinimas neteisėtu – papylė degalų visuotiniam entuziazmui. Beliko laimėti daugumą vietų Lietuvos SSR Aukščiausiojoje Taryboje ir paskelbti Nepriklausomybės atkūrimą. Žinoma, dar laukė rinkimai į vietos tarybas, bet… gi jie – na, juk vėliau!..

Apskritai, jautėmės nugalėtojais. Rodėsi, viskas sekasi. Lengvai, be kliūčių.

Štai abu Sąjūdžio Panevėžio miesto ir rajono atsakingieji sekretoriai Algis Plitninkas su Kaziu Grabiu džiaugiasi, trina rankas – pagaliau dedamos grotos ant būstinės langų. Saugu bus taip sunkiai supirktai ir dovanotai technikai. Pritvirtinamos paskutinės grotos. Pagaliau galima papietauti. Vakare kandidatų į Lietuvos AT susitikimai su rinkėjais.

O į juos dar taip paprastai nenuvyksi! Reikia automobilius papuošti piramidėmis, arba, kaip juokaudami vadinome, „skiauterėmis“. Tai tokios prie automobilių stogų tvirtinamos konstrukcijos, primenančios namelio šlaitinį stogą iš faneros, apklijuotos agitaciniais plakatais ir, be abejo, kandidato nuotraukomis. Tos piramidės jau buvo pasitarnavusios vilniečiams anuose rinkimuose. Jas sostinė mums mielai paskolino.

Atėjo popietė, iki susitikimų buvo likę kelios valandos. Kadangi vienas automobilis, skirtas nuvežti kandidatą ekonomistą Stasį Kropą pas rajono rinkėjus, jau stovėjo prie durų, Algis su Kaziu nusprendė, kad nėr ko laukti – reikia pririšti reklaminę „skiauterę“ prie žiguliuko stogo. Čiumpa vieną iš krūvos stogelį ir neša pro duris. Cha! – nelenda. Sekretoriai verčia konstrukciją ir vienaip, ir kitaip – toji netelpa pro duris, nors tu ką! Tai kaip jos, tos piramidės, šimts perkūnų, buvo suneštos?! Kaziuko pakaušio pasikrapštymas padėjo išspręsti mįslę: „Dievamarija, taigi jos buvo sukeltos per langą!“ Aha. O ant langų gi jau – grotos! Ramiai, kaip ir dera tokiomis aplinkybėmis,  pasišnekučiuodami, abu sekretoriai ir nuolatinis pagalbininkas Zenonas ardo visas „skiauteres“, neša detales į Birutės gatvę ir sukalinėja. Spėjo. Kandidatai – Stasys Kropas ir Vidmantas Žiemelis – reklamomis papuoštais automobiliais su savo padėjėjomis Aldona ir Nomeda išlydimi į susitikimus su rajono rinkėjais.

Susidomėjimas didelis. Kultūros namų ir mokyklų salės pilnos. Po susitikimo su Stasiu Kropu eilinį kartą įsitikinome, kad mūsų rinkėjai labai dėmesingi ir pro jų akis niekas nepraslys.

Susitikimas buvo geras, susirinko daug žmonių, daug klausė, domėjosi. Po susitikimo kandidatas eina į automobilį ir mato, kad rinkėjai dar jo laukia. Matyt, dar turi klausimų. Tačiau šie tik kraipo galvas, žiūrėdami į kandidato portretą ant „skiauterės“, ir murma, kad kandidatas nelabai panašus. O kaip jis gali būti panašus, jei vietoje Stasio Kropo portreto Grigorijaus Kanovičiaus nuotrauka, kuri liko nuo praeitų rinkimų į SSRS II liaudies deputatų suvažiavimą? Na taip, abu juodais plaukais… Paskubomis kalant piramides, galima buvo ir nepastebėti.

Kodėl prisiminiau šią piramidžių istoriją? Visų pirma, ji linksma. Antra, ji idealiai iliustruoja, kokie turi būti santykiai tarp žmonių. Visiškai nesvarbu, kokio statuso. Tada niekas neįsižeidė, niekas kandžiai nesijuokė. Nei kandidatas, nei jo rinkėjai. Tiesiog buvo linksma. Nes jokios aplinkybės negali pateisinti susireikšminimo. Ir joks protokolas negali būti aukščiau žmogiškų santykių. Tai vyko prieš 30 metų… Kada išgyvenome, rodos, visą revoliucinio romantizmo epochą. Kada kandidato rinkiminis credo buvo: „Apginti Lietuvos ir jos gyventojų ekonominius ir politinius interesus“.

Atrodo, jis ir pats tuo tikėjo.

Teksto autorius yra Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas

Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.