Kultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOSŽODŽIO LAISVINIMO ISTORIJA

Žodžio laisvinimo istorija II. Herojiškas vaidmuo spektaklyje „Partijos skyrybos“

Ištisus dešimtmečius rinkimai buvo tiesiog paskyrimai. Tad supratimas apie demokratiškai išrinktą savą valdžią, galima sakyti, tebuvo teorinis, girdėtas per užsienio radiją.

Pirmasis realus bandymas įvyko 1989 m. pradžioje, kai  pakartotiniuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą trijose apygardose buvo išrinkti deputatai, Sąjūdžio vadovybės nariai Romualdas Ozolas, Zigmas Vaišvila ir Kazimieras Motieka. Kai buvo leista posėdžius transliuoti televizijai, daug Lietuvos žmonių pajuto, ką reiškia savi, patikimi žmonės valdymo struktūrose.

Man atrodo, kad net ir tokia maža patirtis didele dalimi lėmė Sąjūdžio remiamų kandidatų pergalę jau kituose rinkimuose į SSRS II liaudies deputatų suvažiavimą, o dar vėliau – į LSSR Aukščiausiąją tarybą, paskelbusią Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktą. Jau nekalbu apie rinkimus į vietos tarybas.

Komunistų partijos taktika nuo 1988 metų vasaros iki 1990 metų pastebimai keitėsi: nuo atviros paniekos, „bananų baliaus“ agresijos ir pasipūtimo iki Sąjūdžio – kaip politinio priešininko – pripažinimo ir net pačios savo išlikimo planų kūrimo. Visuose to laikotarpio rinkimuose Sąjūdžio kandidatai didele persvara laimėjo prieš regresą simbolizavusius komunistus. Reikia pripažinti, kad Sąjūdžiui didelių taktinių gudrybių rinkimuose daug nereikėjo. Kompartija buvo jau susikomprimitavusi istoriškai, Sąjūdis gi siūlė laisvintis ir susigrąžinti atimtas tautos vertybes.

Ne kartą yra rašyta apie intermediją, vaizduojant „vertybių grąžinimą“ – Katedros, Trispalvės, Himno – LPS steigiamojo suvažiavimo metu. Tos intermedijos neužteko kompartijos autoritetui pakelti. Po visų pralaimėjimų demokratiškuose rinkimuose beliko vienintelė galimybė nelikti už borto: „gresiant“ Nepriklausomybei, suvaidinti herojų spektaklyje „Komunistų skyrybos“.

1989 m. gruodžio 19 – 23 dienomis, likus šiek tiek daugiau nei dviems mėnesiams iki Kovo 11-osios, Vilniuje vykusiame XX LKP suvažiavime priimtas sprendimas atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos.

***

Ilgai netrukus, sausio 3 dieną, Sąjūdžio Panevėžio būstinėje įvyko susitikimas su to įvykio liudytojais, suvažiavimo delegatais Rimantu Purtuliu ir miesto komjaunimo vadu Vytautu (?) Kvietkausku. Tik vėliau sužinojome, jog turėjome istorinę galimybę pasiklausyti žmogaus, vėliau tapusio svarbiausiu ir atsakingiausiu už litų gamybą.  O juo tapo buvęs „Ekrano“ gamyklos direktorius, KGB agentas R.Purtulis – „Detalė“. Tai sužinojome vėliau. Taip pat ir tai, kad visa pirmoji litų emisija buvo brokuota. Tik niekaip nesužinojome, kas buvo kaltas ir kas buvo nubaustas.

O tą dieną išplėstiniame skyriaus Tarybos posėdyje kalbėjomės apie lietuviškų komunistų atsiskyrimą nuo „motinos“ SSKP. Neatsimenu pažodžiui beveik nieko, išskyrus įspūdį, kuris pasiliko. Labiausiai mus domino, kaip pasielgs LKP, jei Maskva griežtai treptels koja. R. Purtulis diplomatiškai kalbėjo apie kažkokios dvišalės sutarties sudarymą, tačiau į tiesų klausimą „ar visa tai reiškia, kad komunistai jau pakeitė kryptį į Lietuvos nepriklausomybės siekį?“ taip ir išvengė atsakyti. Vadinas, tą dieną dar LKP nebuvo gavusi aiškių nurodymų. Viena buvo aišku, kad bręstant Nepriklausomybės atkūrimui, buvo tam tikras palaiminimas ir paraginimas prisišlieti prie patriotinių jėgų, idant nelikti pakely. Iš tikro, tai buvo perspektyviausia. Platformininkų likimas akivaizdžiai parodė, ko išvengta. Vėlesnieji žingsniai – pavadinimo keitimas į LDDP, o vėliau socialdemokratų (LSDP) prarijimas – buvo sėkmingi, kuo smarkiau blukinant komunistų partijos, kaip nusikalstamos organizacijos, vaidmenį Lietuvos istorijoje.

Julius Beinortas, kaip visada ramiai išdėstė didelę abejonę dėl minimos dvišalės sutarties. Esą, jei bus kažkokie federaciniai įsipareigojimai, jie galį labai pakenkti kelyje į valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Tądien iš savo svečių supratome, jog viskas bus sprendžiama Maskvoje.

Po kelių dienų būstinės lange jau dėjome skelbimą: „ Šiandien į Panevėžį atvyko revizoriai iš Maskvos“. Tad pakvietėme žmones į piketą prie Panevėžio komunistų partijos komiteto.

***

Vienas iš tų „revizorių“ buvo populiarus rusų aktorius Michailas Uljanovas. Jį globojo Panevėžio aktorius Donatas Banionis. LKP pasirinko skriaudžiamo, baramo vaiko vaidmenį, ir tai pasiteisino. Į piketą susirinko gal apie tūkstantį žmonių, daugiausiai moterų, kurios daug labiau už vyrus gailėjo skriaudžiamųjų. O mums gi svarbiausia buvo pademonstruoti svečiams iš Maskvos, kad žmonės savo noru renkasi laisvę. M. Uljanovas autoritetu iškart stengėsi aplink jį susirinkusiuosius nugalėti, tačiau pasirodė, jog tai padaryti nebuvo taip paprasta. Mūsų moterys sukėlė tokį „Vievio paukštyną“, kad sunku jau buvo ką nors išgirsti ar suprasti. Aišku buvo tik viena – jos gina lietuvius nuo Maskvos rankos.

***

Tuo tarpu viduje, salėje, jau buvo susirinkę Panevėžio komunistai išklausyti barimo ir pamokymų. O kad šie būtų griežtesni, pirmoji atsistojo rusų tautybės pedagogė ir svečiams paskundė aplink gyvenančius nacionalistus, kurie daužo rusų karininkų namų langus. Pabaigoje įtikinamai sudejavo, kad svečiai perduotų į Maskvą, jog rusai Lietuvoje jaučiasi nesaugūs ir nenori būti palikti likimo valiai, jiems belieka tik išvažiuoti iš nedraugiškos Lietuvos…

Pamenu, salėje kažkas giliai palaimingai atsiduso.                                                                               
Po dalyvavusio Panevėžio rajono partsekretoriaus Petro Zablockio paaiškinimo, kodėl LKP nori būti savarankiška, M. Uljanovas ilgai kalbėjo apie visus kylančius pavojus pasilikus vieniems. Amerika, suprantat,  graso, Prancūzija su Vokietija neaišku, ką dūmoja…

Jis akivaizdžiai dar gyveno savo mokykloje išmokta istorija. O aktorius tikrai geras…

Meno žmonėmis naudojosi ir naudojasi visi galingieji.

***

LKP palaikymas Panevėžyje tuo piketu nesibaigė. Respublikinė ir vietos valdžia pasinaudojo Sąjūdžio patirtimi ir per Lietuvą paleido atsiskyrusios partijos palaikymo mitingų bangą. Panevėžyje akcija vyko aikštėje, prieš teatrą, kur buvo vykę svarbiausieji Sąjūdžio organizuoti mitingai. Kalbėtojai kėlė į padanges atsiskyrusios LKP vadų – Brazausko ir Beriozovo – drąsą…

O už nugarų mitinguotojams dar tebestovėjo „tarsi trumpam išlipęs iš traukinio“ Gedimino Jokūbonio Leninas.

Ant Panevėžio kompartijos pastato lentų neliko raidžių, žyminčių priklausymą KPSS.

Iki kovo 11-osios buvo likę lygiai du mėnesiai, o Lietuvoje viešėjo SSRS pirmasis prezidentas Michailas Gorbačiovas.

Teksto autorius yra Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas

Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.



AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button