Žodžio laisvinimo istorija II. Pirmieji demokratiški rinkimai – išbandymas rinkėjams ir kandidatams

Ruošiantis rinkimams į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, visoje Lietuvoje Sąjūdis vietose svarstė apie galimas savo remiamas kandidatūras. Panevėžyje viskas vyko pakankamai sklandžiai. Buvo išrinkti penki miesto kandidatai – LPS tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, trys LPS Panevėžio tarybos nariai panevėžiečiai Egidijus Jarašiūnas, Julius Beinortas, Jonas Liaučius ir Žaliųjų judėjimo atstovas, Žaliosios partijos steigėjas panevėžietis Rimantas Astrauskas. Panevėžio rajone buvo du kandidatai – teisininkas Vidmantas Žiemelis ir ekonomistas Stasys Kropas.

Kaip minėjau, viskas vyko sklandžiai, kol Darbininkų sąjungos Panevėžio skyrius užsispyrė: jiems reikia savo atstovo, ir – baigta! Kodėl? O todėl, kad iš tų išrinktųjų nėra nei vieno atstovo, kuris gintų jų interesus. Aiškiname, kad net du advokatai kandidatuoja, Sąjūdžio žmonės, kaip jie neatstovaus visiems?.. Jie ne mūsų nariai, ir baigtas kriukis. Va, ką dabar daryti? Viskas jau suderinta, konferencija čia pat, o darbininkai nori savo kandidato, nors verk.

Nusprendžiame, kad reikia derybų. Susirenkame būstinės salytėje, kiek pamenu, aštuoniese. Keturi Darbininkų sąjungos atstovai, keturi – Sąjūdžio. Argumentas vienintelis: mums niekas neatstovaus. Bando šnekėti Egidijus Jarašiūnas – nepadeda, įjungiam savo gražbylystę mes su Broniumi Mateliu. Mūsų žodžiai neįtikina. Ir – tada! Tada ėmėsi kalbėti Algis Plitninkas. Tikrai neprisimenu jo argumentų, palyginimų su istorinėmis revoliucijomis ir jų vedliais, tačiau pabaigoje oratorius iškėlė pirštą ir tarė: „Bet jūs žinote – errare humanum est! (sekė pauzė) Klysti yra žmogiška, – sakė lotynai. Patariu nuoširdžiai: nepasilikite klaidoje!..“ Neįtikėtina, bet poveikis buvo didžiulis – darbininkų atstovai sutiko su išrinktųjų kandidatų atstovavimu. Va, kaip būna dainuojančioje revoliucijoje!..

***

Prieš vasario 24 dienos rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (vėliau – Atkuriamąjį Seimą) įvyko LPS rinkimams skirta konferencija. Ten buvo pristatyti Sąjūdžio remiami kandidatai.

Toje pat konferencijoje nuskambėjo siekis palikti Lietuvoje 15 ministerijų vietoje 40. Pasitikslinau, kaip yra dabar. Tikrai – vos 14! Tik niekas nekalba apie departamentų ir kitokių struktūrų po ministerijų sparnais skaičių.

Visus Sąjūdžio remiamus kandidatus palydėjo šviesios atminties kunigo Vaclovo Aliulio žodžiai. Labai įpareigojantys.

Palydėjo tuos kandidatus, kurie girdėjo…

***

Iki pačių rinkimų likus vos savaitei, Panevėžys, kaip ir visa Lietuva, šventė Vasario 16-ąją. Taip, tai buvo tikras visuotinis šventimas. Su ypatingu laukimu. Išsvajotos Nepriklausomybės.

Jaunalietuviai, kaip ir jaunimas, išdykavo… Eidami su savo šventiniais transparantais į mitingą, pakeliui užsuko į Respublikos gatvę, kur buvo įkurti sovietų Karininkų namai (dab. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka). Čia išvydo didelę neteisybę – kabančią Lietuvos vėliavą ant oficialaus okupantų pastato. Kur tai matyta! Tiesa buvo bematant atkurta. Vėliava nukabinta, protesto mitingėlis įvyko. Galima eiti į didįjį renginį Laisvės aikštėje, kur buvo jau jūra žmonių.

Dabar net keista, kaip dalyvaujantieji ištverdavo tiek nemažai kalbų. Tegu ir talentingai parašytų. Tai reiškė tik viena – per pusę amžiaus išaugusį tiesos žodžio milžinišką troškulį.

Visos šventės kulminacija tapo Nepriklausomybės kovų dalyvio savanorio majoro Viktoro Čapliko poelgis. Po savo kalbos ir palinkėjimo karys išsisegė savo „Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio“ medalį ir prisegė jį Vytautui Landsbergiui. Tai buvo kaip palaiminimo šventam žygiui į laisvę ženklas.

Sąjūdis triuškinančiai laimėjo rinkimus, o kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba balsų dauguma (susilaikė 6 lenkų deputatai) priėmė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Kitą dieną Maskvoje prasidėsiantis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas galėjo suteikti galias M. Gorbačiovui įvesti ypatingą padėtį Lietuvoje. Vienok, įgaliotasis mūsų Egidijus Bičkauskas tądien jau gabeno priimtus dokumentus, kaip pranešimą apie svarbų įvykį gretimos valstybės Prezidentui.

***

Šioje vietoje nori nenori iškyla pamąstymas apie politinį nuoseklumą. Tuo pačiu ir žmogišką padorumą. Juk sulig 1990 m. kovo 11 dienos Aktu turėjo nutrūkti mūsų bet kokie santykiai, susiję su buvimu SSRS sudėtyje. Taigi mūsų deputatų SSRS parlamente įgaliojimai automatiškai turėjo nutrūkti. Jeigu tie deputatai jautėsi ką tik atkurtos valstybės piliečiais. Atrodo, kad taip nebuvo. Esu apie tai rašęs „Laisvame žodyje“, bet čia pasikartosiu. Situacija buvo labai subtili. Kadangi SSRS turėjo viskuo demonstruoti, jog nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės, tai ir toliau Lietuvos deputatams, kurie buvo išrinkti į Sovietų parlamentą, siuntė atlyginimą – po 300 rublių kas mėnesį. Geras skaičius – primena 30 sidabrinių.

Mūsiškiai, aišku, sesijose ir kitokioje akivaizdžioje veikloje nedalyvavo. Tačiau ką reiškė imti tą atlygį, periodiškai siunčiamą iš Maskvos? Ogi tą, kad pripažįsti, jog dirbi svetimai valstybei kaip valdžios atstovas. Kitaip tariant, mūsų Sąjūdžio remtas kadidatas, pats neturtingiausias Ramygalos kolūkio pirmininkas per godumą nesuvokė, jog jo misija SSRS parlamente jau pasibaigusi kovo 11 d. Arba apsimetė, kad nesuvokia tų 300 rublių prasmės? Geras skaičius 300 – primena 30 sidabrinių…

Teksto autorius yra Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas


Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: