Žodžio laisvinimo istorija II. Rugpjūčio pučas. Gulbių ežere demokratija nepaskendo

Paskutinis slibino dūstelėjimas iš Kremliaus atėjo netikėtai. Rodėsi, visi buvome apsipratę su Sausio įvykių tragedijos paskleista įtampa bei Maskvos, kaip agresorės, įvaizdžiu. Tačiau niekaip negalėjome apsiprasti su Vakarų valstybių indiferentiškumu mūsų atžvilgiu. Jiems buvo vienintelis – GORBIS.

Gražų rugpjūčio rytą man paskambino iš Sąjūdžio būstinės. Pranešė neįtikėtiną dalyką: Gorbačiovą suėmė. Dar besikalbėdamas, įjungiu televizorių. Jame – baletas! Sėdu ant dviratuko ir minu į būstinę. Pakeliui susitinku 2-osios vidurinės mokyklos (dab. Vytauto Žemkalnio gimnazija) vojenruką. Sovietmečiu kiekvienoje vidurinėje mokykloje vyriausieji moksleiviai dar turėjo karinio mokymo pamokas. Jas vesdavo sovietinės kariuomenės karininkai. Pastariesiems pedagogo kvalifikacijos nereikėjo. Taigi, susitinku tą žmogų, kuriam Sąjūdis tebuvo buržuazinių nacionalistų sambūris, besikesinantis į „tarybinės santvarkos vertybes“, ir pasakau naujieną, kad Gorbačiovas suimtas. Jam net akys sužimba, atsiranda kandi šypsenėlė: „Agaaaa, doprygalisj!..“( aha, prisišokinėjot – rus.). Vėliau, kaip ir dauguma karininkų, jis išvažiavo. Turbūt į Rusiją…

***

O būstinėje radau žmonių apstotą televizorių, kuriame jau ne trečią kartą rodė baletą „Gulbių ežeras“. Kaip sakė vienas klasikinės muzikos mėgėjas, buvo proga atsiklausyti šio P. Čaikovskio kūrinio.

Ypatingų darbų imtis nereikėjo. Paslėpta dauginimo ir kitokia aparatūra dar nebuvo grįžusi į vietą nuo Sausio įvykių, susitarimai su Sąjūdžio regiono tarybomis galiojo, tereikėjo tai patvirtinti telefonu.

Tos trys dienos buvo neramios. Lietuvos televizija neveikė, nes Kauno Sitkūnų stotis buvo sovietų karių tuoj pat užimta. Prisimenu maištininkų GKČP štabo (Gosudarstvennyj komitet črezvyčajnogo položenija – Valstybinis ypatingosios padėties komitetas) vadų spaudos konferencijos fragmentus. Neatrodė tie vadai labai narsūs. Buvo įspūdis, jog jie nesusitarę, kas iš jų svarbiausias ir kuris už viską atsakys, jei nepasiseks. Matyt, kaip buvo įprasta, o ir dabar dar neatprasta, visi jie galvojo tik apie kolektyvinę atsakomybę. Toks to komiteto neryžtingumas gimdė ir kitas mintis, kad gal buvo suvaidintas „perversmo“ spektaklis.

Šiaip ar kitaip po to pučo pasipylė ilgai lauktas Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimų lietus, smarkiai atgaivinęs Baltijos kelio dienos minėjimą rugpjūčio 23 dieną.

Deja, tomis paskutinėmis savo siautėjimo dienomis sovietų kareivos nutraukė dar vieną jauną gyvenimą – Lietuvos savanorio Artūro Sakalausko…

***

Čia baigiu prisiminimų ir įspūdžių ciklą „Žodžio laisvinimo istorija“. Tačiau tik šiuo parašytu ir perskaitytu tekstu. Prisiminimai vis atgimsta ir atgimsta. Kaip gražiausių gyvenimo metų prisiminimai. Labai noriu tikėti, kad jie neliks tik asmenine patirtimi, o išprovokuos kitus bendražygius dalintis savąja. Juk kartu visi kūrėme, mokėmės iš klaidų, laisvinomės ir padėjome viens kitam laisvėti.

Autorius yra Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas

Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: