Kultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOSŽODŽIO LAISVINIMO ISTORIJA

Žodžio laisvinimo istorija (II) Sausis… Atminties kupiūros

Arnas Simėnas

Žodžio laisvinimo istorija II. Žodžio mobilizacija

Žodžio laisvinimo istorija (II) Sausis… Atminties kupiūros 2

Žodžio laisvinimo istorija (2). Starto ženklas. Jo neišgirdo vietinės okupacinės struktūros

Žodžio laisvinimo istorija (2). Nubrėžtas rubikonas. Kaip jį peržengti?

Panevėžyje iš pirmo žvilgsnio atrodė (manau, ir kitur), kad slenka kasdienis gyvenimas: tėvai ėjo į darbą, vaikai į mokyklą ar darželį, pagyvenusios moterys be emocijų, prigesusiomis akimis apžiūrinėjo tuščias parduotuvių vitrinas, galų gale pasirinkdamos turgų.

Vienok, ramybė tebuvo išorinė. Jutome, kad artėja kažkas tokio, nepatirto per visą mūsų „dainuojančią revoliuciją“…

Sąjūdžio būstinėje nuolat buvo žmonių. Jie cirkuliavo – vieni ateidavo, kiti išeidavo, ir –  diskusijos, diskusijos… Apie straipsnį, kokią TV laidą, Vytauto Landsbergio ar kito Sąjūdžio politiko pasisakymą. Kad ir labai stengčiausi, tačiau 1990 metų Kalėdų šventimo neatmenu. Jos, aišku, buvo švenčiamos, tačiau, matyt, pramaišiui su įvykiais.

Prieš Šventes Sąjūdžio Panevėžio taryboje buvome nusprendę užmegzti ryšius su įgaliotais žmonėmis iš krašto Sąjūdžio tarybų – Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio. Dauguma buvo pirmininkai ir sekretoriai. Klausimas buvo vienintelis – ką darome, kaip koordinuojame savo veiklą, jeigu kas… O kas? Taigi jautėme visi, kad bręsta tas – JEIGU KAS. Sutarėme, kad koordinatoriai be būtinybės nesikeis, o informaciją prieš viešinimą derinsime tarp savęs. Pagrindinė nuostata – pilietinis pasipriešinimas. Jeigu kas…

* * *

1991 metų Trys Karaliai buvo palydėti dideliais neramumais. Premjerė K.Prunskienė, sukursavusi į Maskvą, nutarė gerokai pakelti produktų kainas. Išėjo maždaug taip: norėjote rinkos ekonomikos, šekit! Ką tai reiškė deficito piko laiku dar ir kainas sukelti? Kokio dar geresnio starto ženklo bereikėjo jedinstvos ordai? Amžininkai gerai prisimena, kaip lengvai sulaukėjusi minia iš bokštelio iškratė televizijos operatorių, kuris bandė fiksuoti įvykius aikštėje priešais AT… Įsismarkavusios gaujos veržimąsi į rūmus sustabdė tik vandens srovė iš gaisrininkų žarnos. Beje, po gero dešimtmečio gyvenimas suvedė ir su tokios paprastos, bet veiksmingos idėjos autoriumi – Algiu.

* * *

Lietuvos Sąjūdžio taryba pakvietė budėti ir saugoti svarbius valstybės objektus – Laisvės simbolius – Aukščiausiosios Tarybos rūmus, televizijos ir radijo komitetą, Spaudos rūmus ir Vilniaus televizijos bokštą. Suprantama, pirmieji taikiniai bus sostinėje. Budėti vyko žmonės iš visos Lietuvos. Autobusai iš Panevėžio su savanoriais budėti išvažiavo sausio 10 d. Laukė naktis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Nežinau, ar tik man atrodė – žmonės nejautė jokios baimės!.. Netgi – ne tai. Neatrodė, kad būtų supratę situacijos rimtumą. Jie dainavo, klegėjo, plojo praeinantiems deputatams… Nutildavo tik išklausyti vieno ar kito pranešimo iš rūmų lango. O gal tokia tat buvo apsauginė reakcija?..

Kažkaip panašiai aplinkinius drąsino ir Algimantas Plitninkas, mūsų bendražygis sąjūdininkas, deja, tik kelis metus pagyvenęs atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.

Sausio įvykių košmaro metu jis vadovavo Krašto apsaugos departamento Panevėžio zonai. Karių štabas buvo įsikūręs Domaševičiaus g. (dab. A. Smetonos). Pasiekdavo kalbos, kad vadas tokiu rimtu momentu groja armonika ir dainuoja liaudies dainas. Kartą į Sąjūdžio būstinę tikrai užsuko Algis ir bandė praskaidrinti visiems nuotaiką dainomis. O balsą jis turėjo gerą, dainavo etnografiniame ansamblyje. Negaliu pasakyti, ar nuotaika pakilo, tačiau prisiminiau, kaip žmonės dainavo prie AT rūmų. Iki sausio 13-osios…

* * *

Niekada nebandžiau atkurti tų kelių dienų detaliau. Nepavyktų. Viskas vaizduotėje sukasi fragmentais: čia laukiu „trumpam“ į AT rūmus prasmukusių Ryčio, Povilo ir Broniaus, čia atsisveikinu su išlėkusiu  Ryčiu, sakančiu, jog jie patys parvažiuos… čia mes, panevėžiečiai, jau prie Spaudos rūmų, medikai šluosto nuo veido kraują žmogui… Pirmasis tanko šūvis, nuo kurio išbyra pastato langai, iš netikėtumo pakerta kojas — tankas vaiko žmones  — stovime būriu ant Spaudos rūmų laiptų, susitinku po daug metų stovintį šalia pusbrolį, apsikabiname — priekyje „dėžute“ išrikiuoti sovietų kareiviai su kalašnikovais — vienas pašaudo virš galvų, nuo sienos pabyra tinkas, visiems pasidaro aišku, kad šaudo ne tuščiais — atrodo, kad hipnotizuojame vieni kitus: mes – juos, jie – mus — laikas eina, kažkas atbėgęs sušunka, kad „jie įėjo per šonines duris“ — mūsų autobusai tylūs važiuoja į Panevėžį…

***

Būstinėje randu Dženardą. Jis man gana kategoriškai išaiškina, kur Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas (t.y., aš) turi būti, kai klostosi ekstremali situacija. Suprantu, kad jis teisus. Bet suprantu ir tai, kad Vilniuje būt privalėjau… Naktinis grafikas būstinėje sudarytas. Budėsime eilės tvarka iš visų organizacijų paskirti žmonės.

Važiuoju namo, į Dembavą, pamiegoti. Po to – budėti. 6 maršruto autobusas pilnas. Jame yra ir Pajuostės aerodromo sovietinių karininkų. „Kaip aš jų nekenčiu…“ – jau įkyriai lenda mintis. Va, jau taip…

Autorius yra PAVB  Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas

Tags

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button