Žodžio laisvinimo istorija II. „…už savo dvasios, kultūros idealus kariaujame“ (Juozas Urbšys)

Dabar madinga priekaištauti: „30 nepriklausomos Lietuvos metų – o kas pasikeitė?“ Visada galvoju – kam adresuojamas toks klausimas. Bet kokiu atveju, adresuojamas dažniausiai ne sau.

Iš tiesų, kai tenka peržiūrėti Sąjūdžio metų filmuotus kadrus, ypač, kai matomas viešasis gyvenimas, pradedi abejoti, netikėti, kad taip gyventa. Urbanistinis peizažas – namai, gatvės, žmonės, jų rūpesčio paženklinti veidai – arba pilkos, arba juodos spalvos. Jei minioje pasimato kokia raudona ar geltona striukė, supranti, kad žmogus „gavo arba pirko siuntinį iš ten“. Visi privalėjo būti vienodi ir, šiukštu, nieko neslėpti. Vien ko vertas sovietinis išradimas „sietka“! Tai toks tinklelis maisto produktams. Ką pirkai ir nešei namo, galėjo matyti visi. Sovietinis žmogus nuo sovietinio žmogaus neturi ką slėpti, suprask.

Gana. Negerai taip pradėti mūsų ciklo dalį – nuo sovietmečio ypatybių, kurias galima aptarinėti ir aptarinėti. Su pavyzdžiais ir argumentais. Tik tai būtų atskira tema.

***

Jau esu fragmentiškai užsiminęs apie man „nuskilusią“ istorinę galimybę išgyventi Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo (vėliau teisingai pataisyta – atkūrimo) akto paskelbimą 1990 metų kovo 11 dieną. Kuo dažniau apie ją galvoju, tuo daugiau detalių randu savose atminties lentynėlėse.

Vyksta pirmieji posėdžiai. Nekantru visiems. Juokinga, net atrodo, jog deputatai specialiai delsia, didindami intrigą. Vėliau paaiškėjo, kad taip nebuvo.

Rūkome AT rūmų rūkomajame dviese su Sauliumi Pečeliūnu. „ Šiandien skelbsite?“ – klausiu. Saulius gūžčioja pečiais: „ Nežinau, kaip susitars…“ – „ Bet visi gi laukia, šiandien reikia…“ – „ O įsivaizduoji, kaip atrodytų, jei dalis susilaikys arba balsuos prieš?“ Argumentas – betoninis. Nepajudinamas. Jis dar sunkesnis po Algirdo Brazausko irzlaus atsisakymo tapti AT Pirmininko pavaduotoju. Tiksliau, ne Pirmininko, o pranašesnės asmenybės – Vytauto Landsbergio. Visa povyza būtent apie tai kalba. O ir priežastys primena vištytės akytės ir gaidelio kelnyčių istoriją. Sąjūdis jau laimėjo rinkimus, tai kam pamesti savitvardą?

Matyt, mūsų su Sauliumi bioritmai sutapo. Vienodu ritmu norėjome rūkyti, todėl rūkomasis tapo susitikimų vieta. Tą kartą matau – ilgaplaukio, kaip ir priklauso mūsų kartos atstovui, Sauliaus akys blizga, šypsena vos tvardoma.

„Po pertraukos!..“ – užkrečia laukimu.

O mes įsikūrę žiniasklaidai skirtame balkone, trečiajame aukšte. Rytis Račkauskas, Jonas Čergelis ir aš. Stebime viską – kas ką pasakė, kaip pasakė, kaip sujudėjo savo krėsle. Aišku, stebime savuosius – Egidijų Jarašiūną, Julių Beinortą, Joną Liaučių, Rimantą Astrauską. Jonui gerai – jis viską fiksuoja filmuodamas. Ir mums gal neblogai – nufilmuos istorinę akimirką.

Viskas! JAU nepriklausomi – mums, vyresniesiems – nepriklausomi VĖL. Tik šeši lenkų deputatai susilaikė. Beje, ar jie gauna signatarų pensijas? Glėbesčiuojamės kaip kokie gruzinai, netvardydami jausmų. Glėbesčiuojamės, žvilgsniai susitinka – na, ar tikisi? – spaudžiame viens kito letenas.

Lauke, aišku,  ištikimieji Sąjūdžio bendražygiai skanduoja „ačiū!“ Visus garsiai sveikina džiaugsmo nevaldantis režisierius Jonas Jurašas, kažkas jau atsinešęs kopėčias, užlipęs jomis, ardo sovietinį Lietuvos herbą prikaltą virš paradinių durų. Nurieda žvaigždė, kažkas ją pačiumpa. Vėliau nugirdau, kad tas vikruolis buvo Saulius.

Vienok, tada, tą drėgną vėlų vakarą, kažko pasigedau… Gal didesnės minios, laukiančios istorinio sprendimo, į kurį tiek ilgai eita? Net 50 metų…

Deja, grįžus į Panevėžį, tas „kažkas“ sumaudė dar labiau. Kas nutiko? Kodėl nėra vėliavų? Kodėl nėra dainų? Ar pasiektas tikslas nebejaudina?

***

Jaudina, jaudina! Nepraėjus nei mėnesiui, balandžio 7 dieną, tauta susibūrė Vingio parke. Pademonstruoti savo pritarimą Aukščiausiosios Tarybos paskelbtajam Nepriklausomybės Atkūrimo aktui ir panieką tokioms Kremliaus priemonėms, kaip blokada.

Į  mitingą pakviečiau vykti į svečius atvažiavusį seną bičiulį Seriožą iš Smolensko. Sąjūdžiu, Baltijos valstybių naująja istorija jis domėjosi nuo pat mūsų draugystės pradžios, kai susipažinome dar būdami studentais.  Turėdamas gerą humoro jausmą, šmaikštaudavo, netikėdamas, kad sovietai, nors ir vadovaujami perestrojkos vado M. Gorbačiovo, leis dar daugiau. Karts nuo karto jis pacituodavo sovietinę karo dainą „našy tanki, i bronia krepka“.  

Taigi, stovime mudu šimtatūkstantinėje minioje. Vyksta mitingas. Ir – kulminacija: atskrenda sovietų sraigtasparniai, o iš jų tik virsta, virsta popieriukai su agitaciniu tekstu…

Grįžtant į Panevėžį, manasis bičiulis, ilgai tylėjęs, sako: „Supranti, aš pradėjau tikėti, kad jūs būsit laisvi. Virš galvų laksto helikopteriai, o minia dainuoja!..“

Žinau, kad ir dabar dar dažnai Serioža apie tą įspūdį pasakoja pašnekovams.

„…už savo dvasios, kultūros idealus kariaujame“, – yra rašęs Juozas Urbšys, paskutinysis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. Seriožai tai išverčiau.

Teksto autorius yra Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovas

Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: