Žodžio laisvinimo istorija: IV. KAM NEBUVO REIKALINGA RUBRIKA „MŪSŲ PRAEITIS“?

Žodžio laisvinimo istorija V: Misija. Demokratijos sąvokų įprasminimas
Žodžio laisvinimo istorija III: KOMPARTIJAI REIKĖJO TIKĖTI, KAD JI LEIDO
Žodžio laisvinimo istorija II: PIRMOJI REDAKCIJA – MENININKŲ KOSMAUSKŲ BUTE
Žodžio laisvinimo istorija I: AVARINĖS ŠVIESOS REPREZENTACINIUOSE RŪMUOSE

Arnas Simėnas

Prieš rašydamas šią dalį, perskaičiau ankstesnes, ir pasirodė, kad labai daug dėmesio skyriau sau, savo požiūriui. Žodžiu, pagavau save, susireikšminusį. Labai atsiprašau visų bendražygių, jei taip pasirodė ir Jums. Iš širdies. Toks jau buvo sumanymas, kad visame cikle pasakojimai bus vieno žmogaus matymo rakursu. Todėl ir rašoma pirmuoju asmeniu. Galbūt kitaip ir nebūtų įmanoma memuarų žanre…

Vienok! Aišku viena – mes visi viens kitą drąsinom, perdavinėjom naujienas, savo patirtį, palinkėjimus – viską, kas tikra – ir todėl kartu laisvinom Žodį, laisvinomės patys ir laisvinom nedrąsiuosius… Egidijus, Jonas, Julius, Rytis, Benutė, Diana, Petras, šviesaus atminimo Algimantas Plitnikas… Jam šiame cikle būtinai rasis jam atskira vieta. Neužtektų šios istorijos dalies išvardyti visus draugus, bendražygius, bičiulius, kurie buvo Panevėžyje ir kitur tuo metu.

Tie, kurie skaitote ar klausote šio teksto, žinokite, kad be Jūsų nebūtų jokios Žodžio laisvinimo istorijos, be Jūsų apskritai nebūtų jokio laisvinimo. Patikėkite, kad, pasakodamas savo istoriją, Jus turiu mintyje, širdyje…

Turėjau parašyti šią pastraipą, prieš rašydamas toliau.

* * *

Šioje dalyje norėčiau daugiau dėmesio skirti „Laisvo žodžio“ leidimo peripetijoms ir, svarbiausia, patirčiai toliau laisvinant žodį.

Jeigu sutinkame, kad Lietuvoje kur bepasisuksi – vien krepšinio treneriai, tai tuomet, susirinkus Sąjūdžio tarybai į kiekvienos savaitės posėdį, galima buvo manyti, kad dar visi yra ir laikraščio leidybos specialistai. Kaip vėliau aiškėjo – ir švietimo, ir kultūros. Mat šiose srityse kiekvienas gali reikštis kaip vartotojas.

Kokių tik nebūdavo pasiūlymų! Tu parašyk tą, aną, kokių čia nereikšmingų dalykų pridėjai ir t.t. Į posėdžius eidavau kaip į atsakingiausią egzaminą, žinodamas, kad greituoju būdu aptarus visus kitus darbotvarkės klausimus, vis tiek bus grįžtama prie „Laisvo žodžio“ koncepcijos… Va, tada – jau! Tada galėjo savo įžvalgomis pasireikšti visi – ir dirbantys, ir ne taip labai triūsiantys tarybos nariai. Dažnai kai kurie, ieškodami tik trūkumų… Paprašydavau pačių parašyti straipsnį iš savo komitetų kuruojamų sričių. Bet per visą leidinio istoriją turbūt nesurinkčiau nė dešimties tokių rašinių…

Diskusijos nusirisdavo kartais iki absurdiškų dalykų. Kartą net istorikas (!) Gintaras trenkė: „ Kam ta rubrika „Mūsų praeitis“? Nuobodu skaityti, kiekviename laikraštyje tas pats!“

Iš tikrųjų, buvo tokia rubrika. Labai sąmoningai pasirinkta ir tęsta netgi ne dėl tokių skaitytojų, kuriems buvo nuobodu.

Juk niekas tuo metu dar negalėjo žinoti, net sapnuoti, kuo pasibaigs tas laisvėjimas, „dainuojanti revoliucija“. Tačiau buvo aišku viena – reikia naudotis perestroika ir ruoštis blogiausiam scenarijui. Pasiruošimo dalis, buvau įsitikinęs, buvo ir tautos istorinės atminties tiražavimas. Tad ir pasirinkdavom sovietmečiu griežtai draustas temas – Panevėžio medikų, Cukraus fabriko darbininkų žudynės, Panevėžio meno kuopos likimas, gen. Povilas Plechavičius, „Lietuvos bažnyčios kronikos“ leidimas, disidentai, sovietų okupacija, Molotovo-Ribentropo paktas, partizanai… Iš kažkur atėjo suvokimas, kad Panevėžio „Laisvas žodis“ yra viena visos Sąjūdžio spaudos dalelė. Jei mes neišspausdinsim, tai galbūt kiti išspausdins straipsnį viena ar kita tema. Taigi – tiražuos. Štai, kas mus vienijo. Net nesitarus.

Beje, prisiminimai apie partizanus buvo spausdinami ilgiausiai. Juos Romas Kaunietis pradėjo rinkti dar giliu sovietmečiu. Stebino jo pasiryžimas ir pasiaukojimas tokiam darbui. Ir dar – ypač stebino jo sugebėjimas įgyti įvykių liudininkų bei dalyvių pasitikėjimą. Jie kalbėjo su Romu!

Atsiminimai, išspausdinti „Laisvame žodyje“, tapo pagrindu pirmajai R. Kauniečio sudarytai knygai apie Aukštaitijos partizanus. Rubrika atliko savo misiją.

Prisipažinsiu, nuolatinės „Laisvo žodžio“ koncepcijos „paieškos“ posėdžiuose kėlė ir pyktį, ir apmaudą. Juolab, kad aktyviausieji aptarinėtojai nelabai skyrė elementariausią korektūros klaidą nuo gramatinės. Kartą teko išgirsti ir vienos žurnalistės padarytą straipsnio „analizę“. Ją su aplombu per posėdį perskaitė Gintaras. Matyt, pats buvo ir užsakęs. Kam? Pats mačiau tas dvi korektūros klaidas. Tačiau mes gi neturėjome savos spaustuvės, kuri galėjo palaukti, kol linotipu (tokia teksto rinkimo švino plokštelėse mašina) surinktą tekstą pataisysi.

To laiko situacijos vienaip ar kitaip vertė mokytis. Nuolatinis hide park‘as „Laisvo žodžio“ koncepcijos tema visam gyvenimui suformavo nuostatas. Pirma, kūrybinį darbą turi dirbti vienas žmogus (atskirais atvejais – ne daugiau kaip trys). O teatre? – paklausit. Kaip ir orkestre dirigentas, ten yra režisierius. Antra. Demokratijos imitacija kenkia bet kokiam kūrybiniam darbui labiau nei racionali autokratija, nes yra klastingesnė. Nemanau, kad tuometė Sąjūdžio Panevėžio taryba specialiai kenkė. Tiesiog, laikraščio leidėjas buvo kolektyvinis organas

Dabar po tiek metų atrodo, kad tarsi galėjau taip jautriai ir nereaguoti į nuolatinį pressing‘ą. Tačiau jaučiau didelę atsakomybę, ir jos slėgio gal būčiau neištvėręs, jei ne ištikimi redakcijos žmonės – Laima, Bronius, Edita, Nomeda, Vygaudas, dailininkas Gintaras…

Be to, dar turėjau ir labai brangų įvertinimą. Šviesaus atminimo kino kritikas, žurnalistas Skirmantas Valiulis kartą išsitarė, kad jam mieliausias iš Sąjūdžio leidinių esąs „Laisvas žodis“…

Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: