Žodžio laisvinimo istorija III: KOMPARTIJAI REIKĖJO TIKĖTI, KAD JI LEIDO

Žodžio laisvinimo istorija V: Misija. Demokratijos sąvokų įprasminimas
Žodžio laisvinimo istorija: IV. KAM NEBUVO REIKALINGA RUBRIKA „MŪSŲ PRAEITIS“?
Žodžio laisvinimo istorija II: PIRMOJI REDAKCIJA – MENININKŲ KOSMAUSKŲ BUTE
Žodžio laisvinimo istorija I: AVARINĖS ŠVIESOS REPREZENTACINIUOSE RŪMUOSE

Arnas Simėnas

Atvirai? Klausiate, ar tą 1988-ųjų vasarą, blaškantis po Lietuvą su pačių siūtomis trispalvėmis vėliavytėmis atlapuose, dalyvaujant mitinguose, pirmąkart iškeliant Trispalvę įvairiuose miestuose ir miesteliuose, buvo vidinė ramybė? Atsakau – nebuvo. Jautėme nerimą, bet ne baimę.

Jau pirmasis sukviestas Sąjūdžio Panevėžyje steigimo susirinkimas penktojoje vidurinėje (dab. Penktojoje gimnazijoje) buvo keistas. Pats nedalyvavau, nebuvau pakviestas. Buvusieji gūžčiojo pečiais. Vieniems skambino ir kvietė kažkoks „inžinierius“, kitiems – istorikas Gintaras. O susirinko, kaip tvirtino Julius Beinortas, daug pažįstamų iš R. Čarno g. namo (buv. KGB, dab. STT) ir partkomo aplinkos. Pirmasis blynas, ačiūdie, prisvilo. Steigimas neįvyko.

Tą vasarą dažnai gatvėje ar susibūrimuose sutikdavau akis. Tokias pat, kokias keturis mėnesius dieną iš dienos mačiau sovietų kariuomenės Ypatingojoje dalyje  ( osobaja častj), – vandenines, susitraukusiomis lėliukėmis. KGB mokyklose turbūt jų moko ir žvilgsnio – veriančio ir kartu žuviškai bejausmio. Tokias akis mačiau, kai būdamas 10 metų su ekskursantais ėjau pro Lenino mumiją Maskvoje, dar mačiau, kai septintoką nutempė į Šiaulių KGB skyrių…

Po mitingų vasaros, rugsėjo pirmąją, mokykloje į šalį pasivadino kolegė, tuomet dar dirbusi ir komjaunimo komitete. „ Būk atsargus, manęs saugume klausinėjo apie tave,“ – tarstelėjo. Ačiū jai už nuoširdų geranoriškumą.

Tačiau tuomet toji upė jau tekėjo… Po dešimties dienų, rugsėjo 11 dieną, turėjo įvykti Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės organizuotas didysis įsiteisinimo mitingas.

Kas gi mus vežė? Jaunystė, nauji draugai, pojūčiai?.. Žinoma, ir tai. Bet ne tik…

* * *

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas vyko spalio 22 – 23 dienomis. Jame buvo suformuluoti žmonių lūkesčiai dokumentuose. Jo metu komunistų vadai – A.M. Brazauskas, V. Beriozovas išnaudojo momentą, suvaidino intermediją – „grąžino Vilniaus Katedrą tikintiesiems“.

O jau lapkričio 18 d. įvyko „tramdantysis“ LKP plenumas, pasmerkęs Sąjūdžio ekstremizmą. Stojo laikas, kurį vadinome „medaus mėnesio su kompartija“, pabaiga.

Vėliau, buvo „paaiškintas“ ir Sąjūdžio fenomenas.  Kažkas paleido į viešumą sąvoką „euforija“. Kaip parašyta žodyne, tai – „nenatūraliai pakili, džiaugsminga, linksma nuotaika, geraširdiškumo ir nerūpestingumo būsena, neatitinkanti objektyvių aplinkybių; apima ir sveiką žmogų, kai jis išgeria alkoholio“.

Štai jums ir informacinio karo (tada vadino  propaganda) pavyzdys. Suprask: „Sąjūdis – tai nenatūrali būsena, neatitinkanti objektyvių aplinkybių, sveikus žmones gali paveikti kaip alkoholis“. Kas tas, kuris paleido į eterį „baigėsi sąjūdinė euforija“?

* * *

Niūrus tai buvo metas… Nervingas. Jo ir siekė kompartija, kad žinotume „savo vietą“. Sąjūdžiui prireikė tvirtesnio, ne vien entuziazmu palaikomo atstovavimo, tad visur – miestuose ir miesteliuose – buvo surengtos Sąjūdžio vietų tarybų rinkimų konferencijos. Išrinktos tarybos ir pirmininkai. Niūriai šaltoje, blankiai apšviestoje „Versmės“ kino teatro (dab. Muzikinis teatras) salėje buvo išrinkta ir Sąjūdžio Panevėžio taryba.

Sustoti nebuvo galima. Lyg niekur nieko nunešėme prašymą į partijos komitetą leisti spausdinti savo laikraštį tikroje spaustuvėje. Mums, ne Vilniuje įsisteigusioms iniciatyvinėms grupėms, vėliau – taryboms, buvo lengviau. Vietiniai kompartijos vadukai stebėjo, kaip elgiasi jų vadai sostinėje. Kadangi Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“ jau buvo spausdinamas spaustuvėje, tai, spėju, dėl to ir mes nesunkiai gavome leidimą. Žinoma, sprendime buvo griežtai numatytas leidžiamų puslapių, numerių skaičius ir t.t. O kaip be to! Be partijos tėviškos priežiūros…

* * *

Pirmasis „Laisvo žodžio“ numeris buvo konstruojamas įdomiai. Vaizdą ir dabar, po 30 metų, matau.  Ant grindų – du „Tėvynės“ laikraščio maketlapiai, juos užgulę poetai Elena Mezginaitė ir Bronius Ribokas paišo, apibrauko vietas tekstui, nuotraukoms… Paišo, paišo, galų gale nutaria, kad medžiagos per mažai. Sako:      „ Kai turėsi, pasakyk….“ Še tau! Nustebau. Kaip tai – tekstų trigubai daugiau negu iki tol klijuotam „Sąjūdžio žodžiui“ reikėdavo, o neužtenka?..

Tačiau, kita vertus, suvokiau ir tai, jog galėsime sudėti kur kas daugiau informacijos negu aname, „manufaktūriniame“, laikraštuke!

Medžiagos tai surinkau, bet žurnalistai jau nebeturėjo laiko, jie dirbo savoms oficiozų redakcijoms…

Ką reikėjo daryti? Spaustuvė laukia maketo ir medžiagos ryt, o dar reikia „nupaišyti“ du maketlapius. Dabar gal taip nedrįsčiau, tačiau tada nutariau, kad ne šventieji puodus lipdo. Atrodo, ir dabar jaučiu tą pasitenkinimo dėl išdrįsimo jausmą, kai nubrėžiau pirmą gyvenime liniją maketo lape.

***

Pirmasis „Laisvo žodžio“ numeris išėjo prieš pat naujuosius – 1989 metus. Sukurta architekto Ginto „kepurė“ laužė tuomet leidžiamų leidinių madas, stereotipus. Tiesiog ji labai atitiko prasmę – labai laisvai „sėdėjo“ pirmojo puslapio viršuje.

Spaustuvėje „Varsa“ išleistas 10 tūkstančių egzempliorių tiražu mūsų laikraštis kėlė pasididžiavimą ir džiaugsmą. Pilnoje Sąjūdžio būstinėje vyko jo „krikštynos“, skambėjo sveikinimai…

Žinoma, po metų intensyvaus laikraštininko darbo supratau, ką norėjo pasakyti Elena apie pirmąjį numerį: „Leidinys išėjo aukščiau sienlaikraščio, bet žemiau „Panevėžio balso“ lygio…“ Taigi. Entuziazmas tegali būti dirvožemiu profesionalumo sėklai…

***

Na negalėjo Sąjūdžio leidinys eiti ramiai sau, neprižiūrimas. Jei parašyta leidime, kad per mėnesį gali išeiti 3 numeriai, kurių kiekvienas galėjo turėti tik 4 puslapius, tai taip ir turėjo būti! Bet… Artėjo 1989 vasario 26 d. – rinkimų į SSRS aukščiausiąją tarybą data. Galima sakyti, jog tai buvo pirmasis realus politinis išbandymas pakilusiai tautai ir pasitikrinimas. Sėkmės atveju galima buvo laimėti tikrą atstovavimą Lietuvai Sovietų parlamente. Diena iš dienos reikėjo daryti kažką dar drąsiau negu prieš tai, reikėjo laisvesnio žodžio, pagaliau patiems laisvėti viduje.

Nutarėme, kad leidimas leidimu, o rinkimai verti jo nesilaikyti. Galų gale gal pamirš partsekretorius Narimantas Vaitkevičius, kiek ko leidęs.

Surizikavome ir „virš normos“ 10 tūkstančių tiražu išspausdinome visą rinkimų priedą. Aišku, turinys skirtas Sąjūdžio remiamiems kandidatams. Panevėžyje ir rajone jie ir laimėjo.

„Apdovanojimų“ atsiimti į kompartijos komitetą kviečiami Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas Egidijus Jarašiūnas ir „Laisvo žodžio“ redaktorius. Dėl visko dar pasikvietėme kunigą Saulių Filipavičių…

Sėdime pas sekretorių N. Vaitkevičių visi trys, dalyvauja dar dvi partkomo darbuotojos. Arbatos ar kavos niekas nesiūlo.

  • Nesilaikot sąlygų, uždrausim spausdinimą! – gąsdina sekretorius. – Buvo leista spausdinti 4 lapus, o kaip atsirado priedas?

Girdžiu Saulių šnekant apie atlaidumą, žmogaus nuodėmingumą. Mes labai vertiname pasitikėjimą ir leidimą spausdinti… Negi čia dėl vieno nesusipratimo…

  • Jeigu vieną kartą buvo, tai kas gali garantuoti…, – nepasiduoda sekretorius.

„Įjungiau durniuką“ ir sakau, kad gal mes čia nelabai ir nusižengėme, gerbiamas sekretoriau, pabandykime paskaičiuoti: mūsų „Laisvo žodžio“ maketas yra net šešiomis eilutėmis trumpesnis už miesto oficiozo, taigi, jeigu tas šešias eilutes padauginsime iš 6 skilčių, jau gauname trūkstamas 36 eilutes, o dar keturiuose puslapiuose… – sapalioju tokius niekus ir nejaučiu, kad raudonuočiau. Matau, kad abi Vaitkevičiaus kolegės už jo nugaros vos valdosi iš linksmumo.

Tada Egidijus, kaip pirmininkas, svariai apibendrino:

  • Na, bet, gerbiamas sekretoriau, demokratinis procesas vis tiek vyksta – praėjo tokie atsakingi rinkimai į sąjungos Aukščiausiąją tarybą…

Ir kaip neišnaudoti tokio paso! Metas krypti nuo pagrindinės temos. Sakau:

  • Va, beje, gerbiamas sekretoriau, mes ir Sąjūdžio taryboje kalbėjom, kad štai miesto partijos komiteto laikysena rinkimų metu buvo labai korektiška, ko negalima būtų pasakyti apie rajono komitetą…

Čia sekretorius nuoširdžiai neišlaiko:

  • O-jooo! Ten tai – visaaai!..

Mes ir paantrinom, ir patretinom. Paskui mandagiai ir draugiškai atsisveikinom. Nežinojom gi, kaip ir kada vėl likimas suves. Neabejojome tik, kad greitai.

Pakeliui į būstinę dar iš smagumo retoriškai pasiteiravau:

  • O Vaitkevičius gi turi skonį, žaltys? Va, kokios gražios kolegės sukiojasi…

Mūsų Saulius pastabėlę nuleido negirdomis…

Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: