Žodžio laisvinimo istorija VI. Trispalvė virš Panevėžio. Niuansai

Arnas Simėnas

Žodžio laisvinimo istorija V: Misija. Demokratijos sąvokų įprasminimas

Žodžio laisvinimo istorija: IV. KAM NEBUVO REIKALINGA RUBRIKA „MŪSŲ PRAEITIS“?
Žodžio laisvinimo istorija III: KOMPARTIJAI REIKĖJO TIKĖTI, KAD JI LEIDO
Žodžio laisvinimo istorija II: PIRMOJI REDAKCIJA – MENININKŲ KOSMAUSKŲ BUTE
Žodžio laisvinimo istorija I: AVARINĖS ŠVIESOS REPREZENTACINIUOSE RŪMUOSE

Apie Panevėžio Trispalvės iškėlimą pastaruoju metu rašė ir laikraščiai, ir internautai.Šie ypač blizgėjo savo „išmintimi“ komentaruose po straipsniais. Iš jų raščiukų pasimatė dvi tendencijos. Viena – pasirodo, kuo krūčiau tyčiojiesi iš tautinių ženklų, tuo pats esi krūtesnis. Antra – anot jų, bet kas šiam pasauly turi savo „piniginį“ ekvivalentą. Bet kas. Meilė, garbė, išdidumas, patriotizmas… – kas nori! Naujosios Trispalvės, atitinkančios teatro ir aplinkos mastelį, iškėlimą po 30 metų kaipmat įvertino „volvais“, „socialinėmis pašalpomis“, net prie namo keliamomis vėliavomis… Beje, kyla abejonių dėl tokių skaičiuotojų patriotiškumo per šventes. Manot, kelia vėliavą, nors ir tūkstantį kartų pigesnę nei miesto Trispalvę? Manding, nekelia, nes jos neturi ir neketina turėt.

***

Pats tikrą Trispalvę pirmąkart pamačiau pas Tėvą Stanislovą, Paberžėje. Nepaslėptą, taip įžūliai atvirai įkomponuotą ant lango karnizo tarp bažnytinių rūbų, kad iš pradžių net neatkreipiau dėmesio.

Tai buvo išties – Ji! Ir Ją galėjau paliesti.

***

Pradinukais būdami su klasiokais svarstėme, kad ta vėliava, kuri kabėjo visur ir nupiešta vadovėliuose, na… – ne visai Lietuvos. Na,… kad tikrosios spalvos yra kaip šviesoforo, tik apverstos… Aišku, žinių šaltinis interpretacijoms buvo kiekvieno iš mūsų namie, nuogirdos iš suaugusiųjų pasikalbėjimų.

Taigi „šviesoforo spalvos“ buvo visai arti tiesos.

***

Kai mokiausi šeštoje klasėje, Romo Kalantos metais, pamačiau TIKRĄSIAS SPALVAS.

O buvo taip. Tėveliai dėl mano ramesnės ateities Sovietinėje valstybėje saugojo nuo Bažnyčios, nuo istorijos, žodžiu, anoje santvarkoje galėjusių pakenkti dalykų. Tėvelis aiškino, kad užaugęs viską sužinosiu. Mano Krikšto Motinėlė buvo nutarusi nelabai bijoti. Kartas nuo karto, niekam nepranešę, abu nueidavom į Šiaulių didžiąją bažnyčią ir pakalbėdavom apie šį bei tą. Vieną dieną ji mane telefonu pasikvietė į savo darbovietę – skalbyklą. Paprašė atsinešti rastus „senovinių“ knygų lapelius, kuriuos parsivežiau iš kaimo. Supažindino su savo bendradarbe, tokia malonia teta. Kalbėjomės apie Kauną, sukilimą, Maironį… Iš rankinuko ištraukė bordiniu medžiaginiu viršeliu užrašų knygelę. Joje buvo ranka nurašytos eilės: V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, Maironio „Lietuva brangi“ , gal Vaičaičio… Kitų neatsimenu, tačiau – apie Lietuvą. O toj knygelėj buvo juostelė-skirtukas. Jos nepastebėjau, kol teta nepaklausė: „ Žinai, kokia čia juostelė?“- „Ne“ – „Spalvas matai? Čia gi – Lietuvos vėliava!“

Viskas stojo į vietas: šviesoforo spalvos, Kalanta, Lietuva.

Pamažu atsirado trijų spalvų siūliukai švarko atlapo kitoje pusėje, draugo garderobe – megztas trispalvis kaklaryšis, mano – klasiokės megztas trispalvis šalikas….

***

Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Panevėžyje, kaip ir Vilniuje, turėjo nuostatą – pas valdžią po vieną ar net po kelis be susirinkimo įgaliojimų nevaikščioti. Tokios tvarkos ir laikėmės.

Artėjo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas 1988 m. spalio 22 – 23 dienomis. Panevėžio iniciatyvinė grupė jau buvo gana garsiai apsiskelbusi apie gyvavimą mieste rugsėjo 11 dieną. Tuomet į Aukštaitijos stadioną buvo susirinkę apie 30 tūkstančių žmonių. Tikrai – ne vien iš Panevėžio.

Delegatų į Suvažiavimą rinkiminė konferencija jau buvo praėjusi, delegacija buvo aiški. Tačiau norėjosi dar kažko viešesnio. Trispalvės per vasarą buvo keliamos visoje Lietuvoje Sąjūdžio mitinguose. Nebepamenu, kas pasiūlė palydų į Steigiamąjį proga iškelti Panevėžio Trispalvę ne laikinai, ne proginę, o nuolatinę.

Idėja patiko. Jos įgyvendinimą reikėjo aptarti. Dėl vietos, kur iškelti, didelių diskusijų nekilo. Nors buvo paminėtas viešbutis „Nevėžis“, kaip aukščiausias centre pastatas, tačiau teatras, kaip reikšmingiausia Panevėžio kultūrai vieta, tiko visiems. O dar turime maestro Juozą Miltinį, kuris gal sutiktų dalyvauti ceremonijoje? Žodžiu, scenarijus jau buvo besivyniojąs, įgaunantis pagreitį… Vienok, įsisvajojimus dar reikėjo suderinti su kompartijos miesto pirmuoju sekretoriumi Narimantu Vaitkevičiumi ir Vykdomojo komiteto pirmininku Juozu Bečeliu.

Išrinkome atstovus deryboms. Tarp jų, kaip redaktorius, patekau ir aš.

Atmenu, kad vizitas į partkomą užtruko. Garso įrašas, kuris yra saugomas Panevėžio kraštotyros muziejuje, užima didesnę pusę magnetofono juostos.

Kalbėjomės ir apie vėliavos iškėlimo vietą, ir scenarijų. Buvo valdžios siūlymas neskubėti, nesiderinti prie išvykimo į Sąjūdžio suvažiavimą.

–  Atvirai pasakysiu, man šita vėliava jokių sentimentų nekelia, ne su ja užaugau, – neslėpė J. Bečelis.

Mes jį supratome. Nors komunistas, funkcionierius, tačiau sąžiningas, neslėpiąs savo požiūrio. Jį išsakė mandagiai, gerbdamas kitą nuomonę. Ir nepacitavo žinomo „klasiko“ A. Brazausko, pareiškusio 1988 m. vasarą Katedros aikštėje apie Trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“.

Galų gale nutarta – spalio 21 d. keliam dvi vėliavas: virš Teatro ir ant stiebo, esančio apačioje, Laisvės aikštėje, tarsi dubliuodami ceremoniją. Apačioje kels maestro Juozas Miltinis. Jeigu sutiks, jeigu nesirgs. Aktorius Algirdas Paulavičius žada pakalbinti. Dar sutarta, kad ant pakylos bus ne vien sąjūdininkai, valdžiai atstovaus Vykdomojo komiteto pirmininkas J. Bečelis ir pasakys kalbą.

Negalėčiau prisiminti, kas ir ką kalbėjo, tačiau įstrigo scenariniai momentai, kurie vėl gi mums tarnavo patirčiai. Palydų mitingą vesti patikėjome Faustui Keršiui, nuo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės kalbą sakys aktorius Gediminas Karka. Taip niekad ir nesupratau, kodėl jam tekstą parašė Jonas Liaučius ir įbruko prieš pat lipimą ant pakylos… Gautas lapelis tik trikdė aktorių, kuris ir pats turėjo ką pasakyti, o buvo priverstas stengtis įskaityti prožektorių šviesoje ne savą „kalbą“.

Vėliau buvo suteiktas žodis J. Bečeliui, kuris pasidžiaugęs švente, kažkokiu būdu perėmė iniciatyvą ir toliau pagal mūsų aptartą scenarijų vedė renginį. Kodėl taip atsitiko, kai bendra nuostata buvo – perimti kuo daugiau iniciatyvų? Kodėl Sąjūdžio svarbaus įvykio  vedimo iniciatyva perėjo į valdžios rankas? Kodėl mūsų įgaliotasis vedėjas Faustas taip lengvai pasitraukė į šalį, ir mes, Sąjūdžio žmonės, likome kiškių-piškių vietoje?

Į šiuos klausimus atsakymų sulaukėme vėliau, kai jau nebuvome tokie patiklūs, naivūs. Kai jau mokėmės analizuoti faktus ir pradėjome gebėti atsispirti „revoliuciniam romantizmui“. Tada supratome, kad tarp mūsų, labai arti, buvo KGB žmonės, norėję daryti įtaką, net tam tikrą laiką ir darę, Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinei grupei, o vėliau – ir Sąjūdžio Panevėžio tarybai. Tarp tokių buvo ir Faustas Keršys-Mesingas.

Mes ir patys apie tuos žmones buvome nemažai išsiaiškinę, tačiau bene plačiausiai aprašyta straipsnyje „KGB vaidmuo skandalingoje litų gamybos istorijoje“ ( Lietuvos rytas, 1994 m. birželio 28 d., Nr.125).

***

Vienok, tai buvo vėliau, o tąkart sausakimšoje Laisvės aikštėje panevėžiečiai kėlė Vėliavą. Savo Lietuvos simbolį. Maestro J. Miltinis trumpam stabtelėjo, betraukdamas trosą, kakta prisiglaudė prie stiebo. Iš jaudinimosi ar pailsimo, kas žino… Tačiau Trispalvė suplevėsavo pačiame viršuje. Ji prieš 30 metų suplevėsavo ir ant dabartinio Juozo Miltinio teatro stogo. Amžiams. Kas tada ant stogo kėlė vėliavą, taip dar niekas ir neatsakė…

Jau po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo LPS Panevėžio grupės leidinyje „Sąjūdžio žodis“ (Nr. 5, 1988-10-26) pasirodė informacija – tokia labai naiviai nuoširdi. Tokia, kokie dauguma mūsų pradžioje Atgimimo ir buvo:

„DĖKOJAME visiems, prisidėjusiems prie Tautinės vėliavos iškėlimo: Benai Valeckaitei, Nijolei Pakarklytei, Irenai Paškevičiūtei, Daivai Laurukietytei, pasiuvusioms vėliavą; Statybinių konstrukcijų gamyklos direktoriui A. Vilkui, sutikusiam dovanai pagaminti vėliavos stiebą; Vytautui Žilinskui, Kaziui Kaziuliui, Broniui Kokanauskui, Stanislovui Uliui, Vytautui Kairiui, Petrui Navalinskui, Vitalijui Vinkauskui ir Vytautui Vildžiūnui, per pusdienį pagaminusiems ir pritvirtinusiems tą stiebą. Teplevėsuoja! LPS Panevėžio grupė“.

Dėkojame Panevėžio kraštotyros muziejui, Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio muziejui.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: