Afganistanas 2021: pripažinus klaidas, Vakarams teks ieškoti ir netradicinių sprendimų

Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys, EP delegacijos ryšiams su Afganistanu vadovas

Lietuva turi pareigą dėti visas jėgas, kad užtikrintų saugumą mažiausiai 30 afganų (ir jų šeimų), skirtingu laikotarpiu talkinusių mūsų kariams Afganistane. Evakuacijos iš Kabulo sėkmės šansus padidintų veikimas kartu su NATO ir ES, prašant šių organizacijų pagalbos ir tiesiogiai koordinuojant bendrus veiksmus.

Talibų kalbos, kad nebus keršto oponentams, yra akių dūmimas. Po Talibano, kuris tebepripažįstamas teroristiniu režimu, valdžios užgrobimo Afganistane Vakarams reikės rasti būdą padėti ne tik tiems tūkstančiams, patekusiems ar bandantiems patekti į Kabulo oro uostą, bet šimtams tūkstančių afganų: vyrų, moterų ir vaikų.

Viena skurdžiausių pasaulio šalių yra ant humanitarinės katastrofos slenksčio, o tikrosios migracijos krizės, matyt, dar nė šešėlio krašto nematome. Laiko klausimas, kada šis procesas įsibėgės.

Pastarųjų 20 metų JAV ir apskritai Vakarų dalyvavimas Afganistane buvo prasmingas bei reikalingas, bet kai darbas nubraukiamas vos per kelias dienas, tai ypač skaudus smūgis Vakarams, o dar labiau – didelei afganų visuomenės daliai, gyvenusiai permainomis ir norėjusiai jų ateityje.

Vakarams teks pripažinti klaidas ir persigrupuoti. Jau artimiausiu metu reikės panaudoti naujus resursus, siekiant patekti pro Talibano užtrenktus vartus. Nuo to, ar teroristai įgis platesnių galimybių veikti, tiesiogiai priklausys ir saugumo padėtis Vakaruose, tai vienaip ar kitaip turės įtakos Kinijos, Rusijos elgsenos modeliams.

Nežinia, šiandien tvyranti Kabule, gali atskleisti netikėtų scenarijų, apie kuriuos šiandien viešumoje net nekalbama. Kaip Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Afganistanu vadovas turiu pripažinti, kad ligšiolinė ilgalaikė ES strategija Afganistano atžvilgiu, teroristams perėmus valdžią, subyrėjo ir neteko prasmės. Galvodamas apie Afganistano ateitį, matau šiuos atspirties taškus:

1. Talibų retorika ir realybė. Tai, ką jau viešai pasakė valdžią ginklu užėmę talibai (tiksliau, pavieniai jų atstovai), neturi nieko bendra su tikraisiais įsipareigojimais Afganistanui ir jo žmonėms. Pasisakymai apie būsimą laisvą nuo narkotikų kraštą, kai iš nelegalios prekybos lobstama jau daug metų, gerai iliustruoja teroristų ketinimų „rimtumą“. Beje, taip pat, kaip ir pažadai nepersekioti oponentų, išsaugoti merginų ir moterų teisę į mokslą ar darbą šariato sąlygomis, spekuliacijos apie leistinus hidžabo nešiojimo būdus ir t.t. Naujasis šalies Islamo emyrato modelis neišvengiamai veiks pagal griežčiausias sunitų taisykles, dėl to neverta puoselėti iliuzijų.

Afganistano, vienos skurdžiausių pasaulio valstybių, bemaž tris ketvirtadalius biudžeto iki šiol sudarė užsienio valstybių parama. JAV karinėms ir kitoms investicijoms per du dešimtmečius viršijus 2 trilijonus, Afganistanas iki šiol buvo ir didžiausias ES paramos gavėjas. ES skiria virš 200 mln. eurų paramos per metus, neskaitant papildomos dosnios paramos dvišaliu pagrindu iš didžiųjų ES valstybių.

Suprantama, ES finansiškai tikrai nerems Talibano, net jei ES atstovams teks vesti derybas su talibais ypač sunkiais klausimais. Kas taps naujaisiais Talibano donorais Afganistane? Klausimas lieka atviras.

2. Demografija ir migracija. Virš 50 proc. Afganistano gyventojų yra jaunesni nei 15 metų amžiaus. Per pastaruosius du dešimtmečius, nepaisant didelių ekonominių sunkumų, šalies gyventojų skaičius praktiškai padvigubėjo ir dabar sudaro apie 40 milijonų.

Todėl migracijos potencialo pervertinti neįmanoma. Afganistaną palikti sieks ne tik Vakarų remtos buvusios Afganistano Vyriausybės tarnautojai ar Vakarų karinėms pajėgoms talkinę žmonės, bet ir jaunuoliai, negyvenę Talibano valdymo laikotarpiu.

Sprendimas dėl migracijos srautų reguliavimo dabar yra tarp esminių visai ES ir Vakarams. ES pastaraisiais metais afganai sudarė daugiau kaip 30 proc. iš visų pabėgėlių.

Matyt, ES atėjo laikas stiprinti bendradarbiavimą su Pietvakarių Azijos regiono valstybėmis, kuriose galėtų rastis saugesnė vieta ieškantiems prieglobsčio. Kitaip vargiai bus įmanoma stabilizuoti migraciją, išsaugoti išsilavinusių žmonių gretas pačiame Afganistane bei šalia jo.

Reikia iš naujo įvertinti galimą Pakistano ir Irano vaidmenį. Ligšiolinė JAV politika Pakistano atžvilgiu nebuvo sėkminga, pastarajam iki pat šių dienų užtikrinus saugią priebėgą talibams. Tuo metu Iranas aiškiai pozicionavo save kaip alternatyvą Vakarų įtakai Afganistane, tai viena centrinių mulų politikos idėjų.

Irano ir Pakistano įtaka Afganistanui liks reikšminga. Vakarai, tikėdamiesi sėkmės, šioms valstybės turės vienu ar kitu būdu perduoti žinią apie galimą jų stabilizuojantį vaidmenį Afganistane.

3. Saugumo vakuumas. Šiomis dienomis saugumo sąlygos keičiasi ne tik Afganistane, bet ir visame regione. Talibanas padidino savo karinę ir administracinę galią, jis tebėra „al Qaeda“, ISIS ir kitų tarptautinių teroristinių organizacijų sąjungininkas.

Jei anksčiau milžinišką dalį Talibano pajamų sudarė neteisėta prekyba narkotikais (prognozuotina, kad narkotikų patekimas iš Afganistano į Vakarus tik augs), tai dabar talibai perima ne vien muitinės kontrolę, bet ir mokesčių rinkimą, kitus valstybės resursus. Greta to, Talibanui, nuginklavusiam buvusios Afganistano Vyriausybės pajėgas, atiteko didžiuliai karinės technikos, šaunamųjų ginklų ir kitos amunicijos kiekiai (kuriuos JAV skyrė buvusios Afganistano  Vyriausybės ginkluotosioms pajėgoms). Kam galiausiai atiteks šie ginklai, ar jie nebus panaudoti tokių teroristinių organizacijų kaip ISIS ar kitų?

Talibanas gali tapti ne tik vyraujančia jėga Afganistane, bet ir reikšmingu pasaulinio džihadistų tinklo žaidėju. Teroristinių organizacijų sąveika ir koncentracija reikštų ypač rimtus iššūkius Vakarams. Ir tai dar viena priežastis, dėl kurios Vakarai turi kalbėtis su Afganistano kaimynėmis.

4. Lojalumas ir pamokos ateičiai. Girdėti įvairių nuomonių, kodėl JAV ir sąjungininkų rengta buvusios Afganistano Vyriausybės kariuomenė bei saugumo pajėgos nepasipriešinimo talibams. Tiesa ta, kad dideli neįveiktos korupcijos mastai, karių nepasiekę atlyginimai nulėmė daug. Tokią kariuomenę talibai turėjo visas sąlygas papirkti.

Bet, matyt, prisidėjo ir nuverstos Afganistano Vyriausybės elito atitrūkimas nuo didelės dalies visuomenės. Karo dešimtmečių nualinta valstybė visuomet buvo labiau pažeidžiama, ypač jei įvertinsime tai, kad jos žmonės niekada nekalbėjo viena kalba ir neturėjo vienos juos vienijančios nacionalinės idėjos. Ir dėl to Vakarų remtoje afganų kariuomenėje trūko integralumo, nors specialiai rengtuose padaliniuose buvo ir pajėgumų, ir tikrų patriotų.

Pamoka Vakarams Afganistano (ir ne tik Afganistano) atveju tikriausiai bus ta, kad galima greitai nutiesti tiltus, pastatyti mokyklas ar ligonines, bet siekiant tikrų permainų, būtinas platesnis ir gilesnis visuomenės pritarimas, kurį reikia užsitikrinti. Valstybinis požiūris, patriotizmas neatsiranda vien tiktai už pinigus ir paramą.

5. Kinijos ir Rusijos įtaka regione. Abi valstybės turi savų interesų. Kinija, kritikuojanti JAV veiksmus, daro tai ir norėdama pakirsti JAV tarptautinį įvaizdį, ir turėdama pragmatišką siekį mažinti JAV buvimą šiame regione bei aplink jį. Be to, Kiniją visada domino pigūs resursai ir išimtinė prieiga prie jų.

Kremliaus interesai kiek platesni. Rusija suvokia, kad jos kaimynai Vidurio Azijoje gali greitai užsikrėsti džihadistų idėjomis. Į Talibano pavyzdį Afganistane žvelgiama kaip į papildomą grėsmę keliantį veiksnį. Iš čia kyla ir Kremliaus bandymas tartis su talibais, iš anksto pataikauti, bet tai nebūtinai garantuos ilgalaikę ramybę. Galbūt ne veltui pastarosiomis dienomis gerokai suaktyvėjo Rusijos ir Kinijos kariniai kontaktai.

Apibendrinant ir grįžtant prie Vakarų indėlio – maniau ir manysiu, kad visos įdėtos pastangos Afganistane nenuėjo veltui. Nuo 2002 m. ES suteikta parama leido 9 mln. Afganistano vaikų pradėti lankyti mokyklas, 90 proc. Afganistano regionų įgijo prieigą prie medicinos paslaugų, dėl to perpus sumažėjo naujagimių mirtingumas ir t.t.

Ligšiolinė Vakarų strategija Afganistane savo esme buvo teisinga, bet taktiniai manevrai nebuvo be priekaištų, o tai lėmė rezultatą. Atsitraukti ir matyti kenčiančius žmones dabar ypač skaudu, bet naudinga suvokti, kad tik tarpiniai pralaimėjimai veda prie tikrai svarbių pergalių.