Akordeonistas M. Levickis: „Noriu dalintis tuo, ką turiu viduje“

Karantinas išmokė kūrybiškai pažvelgti į buitį, laisvalaikį ir darbą: sudaryti mokymosi ir veiklos planus vaikams, prasimanyti pramogų neišėjus iš namų, triskart per dieną ruošti valgį  ir sugalvoti, kaip nepakenkus padėti vienas kitam, bendruomenei ar net miestui. Kai kurios pilietinės iniciatyvos į pagalbos teikimą žvelgia kūrybiškai ir pasitelkia tokias menines priemones kaip muzikos instrumentai, teatras, degustacija ar net amatų pamoka. Tai įkvepia tobulėti, suvienija bendruomenę ir kartais net pakeičia likimą.

Be pagalbos iš šalies netampama geriausiu

Martynas Levickis, klavišinio akordeono čempionas, pirmasis pasaulio akordeonistas, pasirašęs sutartį su prestižine leidybos bendrove „Universal Music“ ir kiečiausias širdis nuginklavęs projekto „Lietuvos balsas“ nugalėtojas, be kitų pagalbos, ko gero, nebūtų įveikęs muzikinio pasaulio Everesto.

Tarsi be pastangų grojantis M. Levickis muzikinę karjerą neoficialiai pradėjo būdamas vos trejų. Nors ir svajojo apie fortepijoną, krikštatėvis jam padovanojo vaikišką akordeoną, kuriuo Martynas atliko muzikinius pratimus, mokėsi skambinti gamas ir grodamas lietuvių liaudies dainas bei šokių muziką ugdė savo klausą. Tačiau labiausiai jis džiaugėsi prieš veidrodį besimatuodamas didesnį už save, dulkėtą rusišką akordeoną.

„Mano mokytoja sakydavo: „Nežinau, kai tu groji klasėje – groji paprastai, bet kamerų apsuptyje tiesiog sužydi.“ Iš tikrųjų man galioja ši filosofija. Pajutęs dėmesį, aš noriu dalintis tuo, ką turiu viduje. Ne tik pačia atlikimo technika ar gebėjimu, bet ir tuo, kas padaro muziką gyvą“, – apie savo magnetinę charizmą pasakoja Martynas.

Geriausias Lietuvos akordeonistas pripažįsta, kad visuomet jautė aplinkinių palaikymą. Pasirinktame kelyje pasitikėjimo jam suteikė ne tik šeima, draugai bei mokytojai, bet ir visiškai nepažįstami žmonės, privatūs asmenys bei valstybinės institucijos. Mokantis muzikos kas keletą metų būtina keisti muzikos instrumentą į didesnį ir profesionalesnį. M. Levickio šeima nupirko vieną instrumentą, iš paskutinių pinigų – kitą, iš skolintų – trečią, kol atėjo tas metas, kai instrumentas kainavo tiek, kad pinigų pasiskolinti buvo neįmanoma.

Jaunajam muzikantui padėjo Šiaulių miesto savivaldybė. Martynas Levickis sako, kad tai buvo pirmasis atvejis Lietuvoje, kai valdžios ar privačių asmenų iniciatyva muzikantui padovanotas reikiamas instrumentas: „Kartą vos grįžusį iš laimėto konkurso mane pakvietė į priėmimą pas Šiaulių miesto merą. Susitikus jis man sako: „Na, Martynai, tu čia vis laimi ir laimi, gal tau naują „Volvo“ automobilį nupirkti?“ Mokytoja merui atsakė, kad man ne automobilio reikia, o naujo akordeono. Valdžios atstovai susižvalgė ir pasakė: „Pabandysime.“ Po 7–8 mėnesių aš turėjau naują akordeoną. Su juo galėjau siekti naujų aukštumų ir kokybiškai reprezentuoti save kaip jaunąjį lietuvį talentą tarptautinėje arenoje. Beje, su tuo instrumentu aš labai daug pasiekiau.“

M. Levickis svajojo apie studijas užsienyje, tačiau neturėjo užtektinai lėšų, kad galėtų rinktis studijuoti viename ar kitame pasaulio universitete. Tuometinė anglų kalbos mokytoja ir klasės auklėtoja Martyną jau anksčiau skatino tęsti mokslus ne Lietuvoje ir galop jis pasirinko studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje.

„Kai atsiranda žmogus, kuris stumteli tave į priekį ir dar paprašo ateiti rytoj po pietų, kad kartu užpildytume paraišką, belieka tik sutikti. Viskas tampa labai paprasta. Užpildžius anketą, mane pakvietė į stojamuosius, nuskridau į Londoną, ir vėlgi – net leidžiantis į tą kelionę man reikėjo paramos. Ją gavau iš privačių asmenų. Įstojus atsirado kita didžiulė bėda – o tai už ką? Mama dirbo minimaliai apmokamą darbą, todėl mano ambicija atrodė gana tragiška“, – apie sudėtingą kelią į sėkmę atvirauja Martynas Levickis.

Norą padėti Martynui tąkart išreiškė dviračių fabrikui „Baltic Vairas“ vadovavęs vokietis Dirkas Zwickas. Jis nusprendė pirmaisiais metais Londone teikti jaunajam akordeonistui finansinę paramą. Taip Martynas Levickis atsidūrė projekto „Lietuvos talentai“ finale. Prieš pat finalą jis juokdamasis pasakė: „Aš daugiau nieko nemoku – tik muzikuoti.“ Martynas tai daro geriausiai. Džiugu, kad nepradėjo mokytis ko nors kito.

Kas bendra tarp motociklų ir kultūros?

Biržų krašte stūkso gražuolė pilis, intriguoja karstinės įgriuvos, paveikslus primenančios apylinkės, tačiau jį aplankyti prisiruošia ne visi. Biržų miesto vietos veiklos grupės atstovė Vilma Indrikonienė ir motoklubo „Aquila“ sekretorius bei baikeris Vilmas Bitvinskas sugalvojo kūrybišką būdą privilioti svečių.

V. Indrikonienė ilgai ieškojo idėjos ir formos, leidžiančios bendradarbiauti skirtingiems sektoriams. Pradėjus ruoštis motociklininkų klubo kasmetiniam renginiui V. Bitvinską aplankė mintis, kaip suorganizuoti renginį, galintį tapti postūmiu vietos prekių bei paslaugų tiekimo grandinei ir partnerių bendradarbiavimui ištisus metus. Taip pagreitį įgavo Vilmos ir Vilmo kuruojamas bei Europos socialinio fondo remiamas projektas „Biržų tinklas“. Jį galima apibūdinti trimis žodžiais: motociklai ir kultūra. Daugiausia sėkmės sulaukė pagrindinis projekto renginys –  „Mototuras 100 mylių aplink Biržus“.

„Norintys prisijungti prie renginio organizavimo vietos veiklos grupės nariai, įmonės, ūkinės bendrijos ir bendruomenės sudaro turo maršrutą. Tada pakviečiame visus prisijungti ir pradedame: žaidžiame Biržuose sugalvotą montebolą, futbolą ir golfą sujungusį žaidimą, ragaujame alaus skonio saldainių, atliekame įvairias užduotis, fotografuojamės levandų ūkyje ar prie Biržų pilies. Mūsų tikslas – ne tik gerai praleisti laiką, bet ir tyrinėti bei pažinti Biržų kraštą, nusifotografuoti ir turėti nuotraukų atminčiai“, – mototuro programą glaustai pristato V. Indrikonienė.

Paradoksalu, kad su laisve, subkultūra, sunkiąja muzika ir kartais net antipilietiškumu asocijuojami baikeriai laisvą laiką ant motociklo paįvairino pilietiška veikla ir įsitraukė į bendruomenės gyvenimą. Vilmas juokiasi sakydamas, kad gyvenime ne viskas taip, kaip filmuose: „Iš tikrųjų baikeriai yra geri ir taikūs žmonės. Taip, laisvė, nuotykiai, bendravimas ir pagalba kitam – viskas susiję.“

Vilma mano, kad šis renginys yra ir galimybė motociklininkams pakeisti savo įvaizdį: „Motociklininkai visuomet aplanko daug įvairių vietų, o čia sukuriama proga kiekvienais metais atnaujinti maršrutą, patirti naujų įspūdžių ir praplėsti bendraminčių ratą. Maršrutus galėtų paruošti ir kultūros įstaigos, bet, tikiu, itin reikšmingos nevyriausybinės organizacijos ir be galo išradingos bendruomenės. Mototuro dieną visi nekantriai laukia svečių, leidžia su jais laiką ir taip sukuria šventę ne tik jiems, bet ir sau.“

Žmogiškasis ryšys yra viena didžiausių mūsų vertybių. Reikšmingi  pokyčiai gali prasidėti nuo komplimento, lengvo stumtelėjimo į priekį ar šeimos ir net nepažįstamųjų palaikymo. Pagalvoję suprasime, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tokių žmonių, o patys galime jais tapti kitiems.

Jei esate pilietinės iniciatyvos sumanytojas ar narys, paskelbkite apie savo iniciatyvą svetainėje www.metaskeisti.lt ir dalyvaukite konkurse. Svetainėje rasite ir daugiau informacijos apie kampanijos „Metas keisti“ iniciatyvas.