Ant infliacijos viršukalnės

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

Išankstiniais Valstybės duomenų agentūros duomenimis, liepos mėnesį metinė infliacija dar šiek tiek padidėjo ir pasiekė 20,8 procento. Tačiau vis daugėja indikacijų, kad infliacijos piką jau pasiekėme, o rudenį ir ypač kitais metais ji ims sparčiai mažėti.

Ekonomistai negali pasigirti, kad šiemet jiems pavyko prognozuoti infliacijos šuolius – nors kainų augimo įsibėgėjimas nebuvo netikėtas, jo mastas ir greitis nustebino visus. Ką matome stovėdami ant šios infliacijos viršukalnės?

Žiūrėdami atgal matome, kad pandemijos sukelti paklausos ir pasiūlos bangavimai daugelyje pasaulio šalių sukėlė dešimtmečius nematytą kainų šuolį. Šiemet infliaciją paaštrino karas Ukrainoje ir apribotas energijos išteklių bei kitų žaliavų pirkimas iš Rusijos. Tačiau dar prieš pratrūkstant Rusijos agresijai, daugelyje šalių matėme įsibėgėjančią infliaciją, kurią lėmė itin stipri paklausa ir jos nepasivejanti pasiūla.

Pandemijos metu gyventojų pajamos ne tik nesumažėjo − daugeliu atveju jas padidino ir dosnios vyriausybių subsidijos. Ypač klestėjo prekių paklausa, kuriomis vartotojai bandė kompensuoti ribotas galimybes mėgautis paslaugomis. Pavyzdžiui, rečiau galėdami apsilankyti restoranuose ar sporto klubuose, pirko daugiau virtuvinių kombainų ir sporto prekių ir inventoriaus.

Infliaciją euro zonoje pakaitino ir į žemiausią lygį nuo šio amžiaus pradžios nukritęs euro kursas JAV dolerio atžvilgiu. Kadangi daugelis žaliavų ir energijos išteklių perkama už JAV dolerius, skaičiuojant eurais jų kaina pakilo dar labiau.

Ką galime pasakyti apie ateitį? Šį mėnesį fiksuotas dar vienas šio amžiaus infliacijos rekordas nebuvo netikėtas – prie jo daugiausiai prisidėjo nuo liepos 1 dienos padidėjusios elektros ir gamtinių dujų kainos. Tačiau per mėnesį penktadaliu sumažėjus naftos kainoms atslūgo ir kuro kainos. Krentant žaliavų kainoms, netrukus tai atsispindės ir galutinės produkcijos kainose.

Nuo karo pradžioje pasiekto piko varis atpigo apie 30 procentų, aliuminio kaina sumažėjo 35 procentais. Pigti pradėjo net ir maisto žaliavos, kurių daugelyje regionų šiemet truks – kviečių kaina nuo piko sumažėjo beveik trečdaliu, kukurūzų − ketvirtadaliu.

Pamažu pradėjo mažėti ir konteinerių gabenimo laivais kainos. Per pastaruosius metus naujų krovininių laivų užsakymų skaičius išaugo kelis kartus, todėl juos pagaminus galimas net ir perteklinių pajėgumų scenarijus, kuris dar sparčiau sumažintų transportavimo kaštus.

Žinoma, išlieka keli veiksniai, kurie neleis mėgautis itin greitu infliacijos atslūgimu. Visų pirma, Europoje tęsiasi energijos krizė – dujų importas iš Rusijos yra dar labiau sumažėjęs, saugyklos pildomos ne taip greitai, kaip buvo suplanuota, o artėjančią žiemą šaldys ne tik jų kaina, bet ir galimas trūkumas. Brangios dujos bei jų trūkumas, žinoma, į neregėtas aukštumas kelia ir elektros kainas.

Antra, nors kai kurių maisto žaliavų kainos šiek tiek atslūgo, dėl besitęsiančio karo Ukrainoje, ekstremalių oro reiškinių bei kitų priežasčių yra sudėtinga tikėtis, kad maisto produktai bus daug pigesni. Lietuvoje žemės ūkio produktų supirkimo kainos šią vasarą yra net 58 proc. didesnės nei prieš metus.

Galiausiai, dalis šios milžiniškos infliacijos Lietuvoje yra susijusi su itin sparčiu darbo sąnaudų augimu – pirmąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis buvo 14 proc. didesnis nei prieš metus.

Matant tokius kainų šuolius, norisi padėti mažiausiai uždirbantiems, tačiau vėl daugiau nei dešimtadaliu keliant minimalų atlyginimą galima sukurti nepageidaujamų šalutinių efektų – mažėjant pasaulinei paklausai, daliai įmonių gali tekti dalies darbuotojų atsisakyti.

Todėl saugesnis kelias yra didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, taip padedant mažiausiai uždirbantiems, o minimalų atlyginimą kelti kukliau, galbūt įsipareigojant dar kartą jį peržiūrėti kitų metų viduryje.

Daugelio žaliavų ir kitų sąnaudų pigimas visų pirma signalizuoja apie tai, jog daugelyje didžiųjų pasaulio ekonomikų tikimasi vartojimo stagnacijos, o gal net ir nuosmukio. Ekonomikos augimo išsikvėpimo ženklai jau akivaizdūs ir Lietuvoje – birželį mažmeninė prekyba buvo 3,5 procento, o apdirbamoji gamyba – 2,5 procento mažesnė nei prieš metus. Lietuvos vartotojų lūkesčiai toliau prastėjo, o daugelyje šalių jų nuotaikos šiuo metu yra tokios pat prastos ar net prastesnės, nei buvo pandemijos pradžioje.

Kitaip sakant, didelės kainos gydo nuo didelių kainų – daug kur daug kas daug kam tapo nebeįperkama, todėl paklausos kritimas, o po to ir kai kurių kainų mažėjimas yra sunkiai išvengiamas.