Ar COVID-19 neišstums verslo iš tvariojo kurso?

Komentaro autorius – Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius

COVID-19 protrūkis tapo vienu rimčiausių išbandymų ne tik pasaulio šalių politikai, sveikatos apsaugos sistemai, ekonomikai, bet ir visuomenės vertybėms. Pandemijai įsisiautėjus, pasigirdo nuogąstavimų, kad viruso sukelta ekonominė krizė gerokai prislopins pastaruoju metu spėriai augusį verslo ryžtą telktis į tvarią plėtrą. Štai, skrydžių bendrovės „Ryanair“ vadovas Michealas O‘Leary tiesiai šviesiai pareiškė manąs, kad dabar galybė aplinkos apsaugos darbotvarkių ir siekių bus pastūmėti į šalį bent keleriems metams. Taigi, klausimas, ar koronavirusas verslo neišmuš iš tvariojo kurso, atrodo ir pagrįstas, ir svarbus.

Vartotojai reguliuoja tvarumo svarbą

Iš ankstesnių ir ne tokių senų patirčių žinome, kad, atėjus sunkmečiui, įprasta „ne pirmo būtinumo“ klausimus atidėti, mažinti kaštus, didinti efektyvumą, žodžiu, daryti viską, kad verslas kaip nors išgyventų. Vis dėlto, kai kurie dalykai pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Taip pat – ir aplinkybė, kad aplinkos apsaugos, socialiniai ir valdysenos skaidrumo (environmental, social, and governance – ESG) principai versle toli gražu nebėra „ne pirmo būtinumo“ dalykas.

Pirma, rūpintis veiklos tvarumu verslą vis labiau skatina vartotojai. Kilusi pandemija tokios nuostatos ne tik nesumažino – priešingai, visuomenė tapo dar reiklesnė. Pavyzdžiui, tarptautinės konsultacijų bendrovės „Mac Kinsey“ skelbiamo tyrimo duomenimis, du trečdaliai Jungtinės Karalystės ir Vokietijos vartotojų teigė, kad dabar tapo dar svarbiau mažinti poveikį klimato kaitai. 88 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad didesnis dėmesys turi būti skiriamas taršai mažinti.

Panašios nuotaikos ir kitapus Atlanto: 85 proc. amerikiečių nurodo tvarumui skirią tiek pat ar dar daugiau dėmesio nei iki pandemijos. Daugiau nei pusė jų (56 proc.) pageidauja, kad valdžiai ir verslui tvarumas liktų prioritetu net pastariesiems susidūrus su kitais iššūkiais.

Gali kilti klausimas, ar visuomenė nėra per daug reikli, tikėdamasi ir augančios gerovės, ir mažėjančio verslo poveikio aplinkai, tačiau yra pavyzdžių, liudijančių, kad šie dalykai – visiškai suderinami. Štai, Švedijos BVP dalis vienam gyventojui nuo 1990 m. pakilo daugiau kaip 50 procentų, tuo tarpu gamybos išmetamo anglies dvideginio kiekis, tenkantis vienam gyventojui, sumažėjo net 40 proc. Galėtume sakyti, kad Švedija tiesiog mažino gamybos apimtis ir daugiau produktų importavo į šalį? Tačiau ir vartojimo pagrįsta CO2 emisija vienam gyventojui Švedijoje sumažėjo 20 proc. per tą patį laikotarpį – tai įrodo, kad auganti visuomenės gerovė, matuojama per BVP vienam gyventojui, nebūtinai turi būti susijusi su augančia CO2 emisija.

Ambicingi Senojo Žemyno siekiai

Antrasis optimizmo teikiantis veiksnys yra sprendimų priėmėjai. Pasaulio šalių ir tarptautinių organizacijų lyderiai puikiai suvokia, kad žmonija visu rimtumu susidūrė ne tik su COVID-19, bet ir klimato kaitos krize. Nepaisant kai kurių, veikiau vidaus politikos padiktuotų, manevrų, kuriuos stebėjome pastaraisiais metais, bendra tendencija vystyti minimaliu poveikiu aplinkai grindžiamą  ekonomiką tik stiprėjo.

Itin didelių ambicijų šioje srityje turi Europa, siekianti būti pasaulio lydere kovoje su klimato kaita ir iki 2050 m. tapti klimato kaitai neutraliu žemynu. Kėlusi sau tikslą iki 2030 m., lyginant su 1990 m., keturiais dešimtadaliais sumažinti šiltnamio efektą keliančio anglies dvideginio emisiją, Europos Sąjunga pastaruoju metu kelia sau dar didesnius siekius. Spalį Europos Parlamentas pasiūlė užsibrėžti, kad emisijos iki 2030 m. būtų sumažintos 60 proc.

Kad ir dėl kokių rodiklių galiausiai būtų susitarta, akivaizdu, kad pandemija iš Senojo Žemyno politinės darbotvarkės kovos su klimato kaita neišstumia. Savo ruožtu, tarptautiniai teisės aktai ir susitarimai užduoda toną atskirų šalių teisėkūrai, o tai, drauge su pastebimai išaugusiu mūsų valstybės dėmesiu aplinkos apsaugai bei tvariai plėtrai, skatins ir verslą laikytis žaliojo kurso.

Verslo prioritetas

Tačiau pasaulio (ir Lietuvos) bendrovės į šį kursą gręžiasi ir be atskirų valstybių ar tarptautinių organizacijų paskatinimų. Trečias ir, ko gero, svarbiausias požymis, kad verslas neketina atsižadėti ESG principų, yra paties verslo veiksmai. Šiemet netrūko pavyzdžių, kai, nepaisydamos akistatos su pandemija, daugelis bendrovių ne tik išlaikė, bet ir sustiprino įsipareigojimus vykdyti tvarią plėtrą.

Štai „Apple“, jau ir šiuo metu visą elektros energiją veiklai naudojanti iš atsinaujinančių šaltinių, metų viduryje pranešė siekianti iki 2030 m. tapti „nulinės emisijos“ kompanija. „Univeler“ įsipareigojo skirti milijardą eurų, kad atsisakytų iškastinio kuro valymo ir skalbimo priemonių gamyboje. Tarptautinių kompanijų grupė, kurioje tokios įmonės, kaip „Maersk“, „Mercedes-Benz“, „Nike“, šiemet įkūrė aljansą, siekiantį paspartinti perėjimą prie nulinės emisijos ekonomikos.

Paryžiaus susitarimas įpareigoja mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, Europos žaliasis kursas siekia užtikrinti tvarią ekonomiką. Tokią, kurios augimas būtų atsietas nuo išteklių naudojimo, o per 30 ateinančių metų – iki 2050-ųjų – būtų neutralizuotas Europos poveikis klimatui. Nors laikas tikslų įgyvendinimui atrodo labai ilgas, reikia įvertinti, kad kalbama apie milžinišką pramonės, energetikos ir visų kitų verslų transformaciją. Yra apskaičiuota, kad tam, kad būtų neutralizuotas Europos poveikis klimatui, per metus reikia papildomai investuoti nuo 175 iki 290 mlrd. eurų.

Džiugina, kad nuo šių tendencijų neatsilieka ir Lietuva – Statistikos departamento duomenimis, pagal darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimą esame 36 iš 193 pasaulio šalių. Galime didžiuotis šalies energetikos sektoriumi ir iš esmės pasiektu nacionaliniu tikslu penktadalį suvartojamos elektros išgauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tvarios elektros energijos gavyba – itin sparčiai auganti sritis: iki šiol į vėjo energetikos plėtrą Lietuvoje buvo investuota apie 750 mln. eurų, jai finansuoti iš viso suteikta apie 550 mln. eurų paskolų.

Šiemet skelbėme, jog SEB bankas finansavo pirmąjį Lietuvoje vystomą stambų vėjo energijos parką, kuriam nebus skirta jokia valstybės subsidija ar parama – šiame parke pagaminta vėjo energijos kaina visiškai laisvai konkuruos su rinkoje esame kaina, kuri beje, ženkliai krito per pandemijos laikotarpį, nes sumažėjo šalies pramonės gamyba. Nepaisant to, šio naujai statomo vėjo parko energijos kaina išliko patraukli stambiesiems supirkėjams ir projektas yra pilnai gyvybingas.

Bankai atlieka svarbų vaidmenį

Per pastaruosius metus buvo matyti ir vis didesnis Lietuvoje veikiančių pramonės, prekybos, telekomunikacijų, kitų sektorių bendrovių dėmesys kovai su klimato kaita ir tvariai plėtrai. Ja rūpinasi ne tik sėkmingai veikiančios įmonės, bet ir kuriami nauji verslai.

Tokių pavyzdžių netrūksta žvelgiant į mažoms ir vidutinėms įmonėms skirtos programos „SEB verslo akceleratorius“ dalyvius. Štai prieš metus programoje geriausiai pasirodžiusio prekės ženklo „Ūkai“ kūrėjai verslo sėkmės sulaukė būtent dėl plėtojamos tvarumo idėjos, rinkai pasiūlę iš perdirbtų plastiko butelių pagamintų siūlų gaminamas kojines. Neabejojame, kad tokių originalių verslo idėjų ateityje tik daugės.

Prie to nuosekliai prisideda ir SEB bankas – finansuodami savo klientų projektus, galime tiesiogiai prisidėti prie tvaraus ir aplinkai draugiško verslo kūrimo, bei jo konkurencingumo didinimo. Būtent todėl šį rudenį Baltijos šalių rinkai pristatėme žaliąjį lizingą ir žaliąsias paskolas, kurias teikiame įmonėms, norinčioms finansuoti atsinaujinančios energijos, atliekų tvarkymo, tvarios miškininkystės ir kitus gamtą tausojančius projektus. Be to, jau ilgą laiką teikiame tvarių pensijų ar kitų investicinių fondų paslaugas.

Reaguodama į didėjantį investuotojų poreikį savo lėšas nukreipti į klimato kaitą mažinančius projektus, tarptautinė SEB grupė 2008 m. kartu su Pasaulio banku sukūrė žaliųjų obligacijų (angl. green bonds) koncepciją. 2017 metais SEB išleido savo pirmąsias 500 mln. eurų vertės žaliąsias obligacijas, kuriomis pritrauktos lėšos investuojamos į klimato kaitą mažinančius verslo projektus. Tais pačiais metais, 2017 m., SEB bankas Lietuvoje kartu su prancūzų finansų grupe „BNP Paribas“ organizavo pirmąją Lietuvoje žaliųjų obligacijų emisiją tuometinei AB „Lietuvos energija“. Žaliomis obligacijomis pritrauktas lėšas „Lietuvos energija“ tuo metu įsipareigojo panaudoti tik žaliosios energetikos projektams finansuoti. Žaliųjų obligacijų populiarumas pasaulyje sparčiai auga ir, pavyzdžiui, Švedijoje tokios obligacijos ar paskolos tapo kone rinkos standartu. Prognozuojame, kad žaliasis finansavimas taps vis dažnesnis reiškinys ir Lietuvoje.

Mano įsitikinimu, jau netolimoje ateityje (po 3-5 metų, o gal ir greičiau), bankai bus savotiškai apmokestinti, kai finansuos netvarius projektus. Tokioms paskoloms bankai turės skirti daugiau nuosavo kapitalo, o tai reiškia, kad tokio finansavimo kaina įmonei ateityje gali ženkliai didėti. Tuo tarpu žaliosioms paskoloms tokie reikalavimai nebus taikomi, todėl įmonėms ne tik dėl reputacijos ir idėjinių dalykų, bet ir finansiškai labiau apsimokės rinktis žalesnes, tvaresnes investicijas.

Taigi, visuomenei tampant vis reiklesnei, valstybių politikai – ambicingesnei, o įmonėms – atsakingesnėms, labiausiai tikėtina, kad šiemet tekę išbandymai nuo žaliojo kurso verslui neleis nukrypti.