Ar Lietuvos politikai skatina patyčias?

Ar nepanaši Lietuvos politinė arena į mokyklos koridoriuje tarpusavyje besistumdančių vaikų būrį? Besistengdami nuo savęs nukreipti dėmesį, didieji valdžios vyrai nuolat kaltina vienas kitą, šmeižia, visuomenės prielankumą bando gauti taikydami į silpnąsias oponento vietas palauždami jį moraliai. O apsisukę ant kulno, tiesiai iš televizijos ekranų rėžia, kad patyčios mokyklose ir visuomenėje – opi ir būtina spręsti problema. Šnekų ir veiksmų priešprieša verčia susimastyti, ar žmonės, patys dažnai nevengiantys pašaipų, gali formuoti socialiai atsakingas programas vaikų patyčių prevencijai.

„Būna, kad bendraklasiai vaikšto koridoriuje, apsimeta, jog manęs nemato, o paskui ima vienas kitą stumdyti ir į mane lyg netyčia atsitrenkia. Būna, „atseit“ užkliūna už manęs, tada įspiria, pastumia ar prie sienos priremia.’’ – išgyvenimais mokykloje dalinosi Rokas viename iš ,,Aš ir psichologija‘‘ straipsnių.

Neverta apsimetinėti, kad nė karto nesame matę tokios situacijos mokyklos koridoriuje ar net centrinėse didmiesčių gatvėse. O gal patiems teko būti to berniuko vietoje? Anot Roberto Povilaičio ir Jurgitos Valiukevičiūtės leidinio ,,Patyčių prevencija mokyklose‘‘, pagrindinės patyčių savybės apima tyčinius veiksmus, pasikartojantį tokį elgesį, ir tokiose situacijose yra psichologinė ar fizinė jėgos persvara. Atradę silpnąją asmens vietą pašaipūnai dažniausiai linkę ja pasinaudoti kenksmingais tikslais.

Būtent taip, manipuliuodami informacija, valdžios žmonės taikosi paveikti visuomenės nuomonę savo politinių oponentų atžvilgiu. Kas vakarą girdime kaip žinomas politikas žiniose šmeižia savo oponentą. Dažnai laikraščio pirmojo puslapio didžiulė antraštė skelbia vietinio regiono tarybos nario laimėtą kovą prieš „neteisingą ir blogą“ kaimyną. Tokios žinutės sustiprina valdžios atstovų galias tam tikriems savo tikslams paveikiant mūsų visuomenę.

Net patys to nepastebėję vis dažniau kalbame tokiomis temomis garsiai namuose, girdint vaikams. Vieša informacija nepasako ką žmogus turi galvoti, ji tiesiog nurodo kryptį. Tad ar teisinga tiek daug dėmesio skirti politikų peštynėms ir nuolatiniam jų tarpusavio lyginimuisi?

Kas taps patyčiu objektu, dažniausiai lemia skriaudiko asmenybė, jo paties patiriamos problemos, aplinkos situacija. Dažnai tyčiojasi tie, kurie jaučiasi neįvertinti, todėl pradeda skriausti kitus, kad patys pasijustų geriau. Akivaizdu, kad deramos psichologinės pagalbos reikia ne tik tam, iš kurio yra tyčiojamasi, bet ir tam, kuris šaiposi.

Labai svarbi prieinama socialinių darbuotojų ir psichologų pagalba! Šiuo metu nėra konkrečios programos, kuri nurodytų, kaip turi elgtis pedagogas patyčių situacijoje. Problemai spręsti žmonėms paprasčiausiai trūksta kompetencijų, nes ilgą laiką patyčios buvo tiesiog ignoruojamos.

Kaip gerosios patirties pavyzdį galime įvardinti regionuose įsikūrusias gyventojų bendruomenes. Mažesnėse gyvenvietėse patyčių yra žymiai mažiau, nes bendruomenių žmonės vienas kitą gerai pažįsta, žino ne tik pavienius asmenis bet ir šeimas, kas kokiomis problemomis gyvena. Mažesniuose miesteliuose vaikai jaučiasi reikalingi, mat pačios bendruomenės įdėtų pastangų dėka ir vaikai ir suaugusieji drauge organizuoja renginius, stebi mažųjų pasirodymus, mini Lietuvos piliečiui svarbias datas. Bendruomeniškumo ir saugumo jausmas vaikams bei jaunuoliams leidžia pasitikėti savimi, žinoti savo vietą, o iškilus problemai –žinoti kur kreiptis.

Tačiau, pastaruoju metu dauguma rajono mokyklų užveria duris, mokiniai iš savo „saugios zonos“ turi keliauti į gimnazijas, kur pasikeitus aplinkai ir žmonėms neretai prasideda patyčios. Mažiau suaugusiųjų dėmesio, ne taip gerai pažįstama aplinka ir didesni socialiniai skirtumai tarp mokinių žiebia patyčių kibirkštis.

Tyrimais įrodyta, jog nestabdomos patyčios žlugdo motyvaciją mokytis, kūrybiškumą, saviraišką ir, svarbiausia, pasitikėjimą savimi. Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, vengia bendrauti, ir jei problema nesprendžiama, net suaugę jie gali būti uždari, bijoti reikšti nuomonę. Atlikti tyrimai rodo, jog žmonės, patyrę patyčias mokykloje, dažniau tampa psichologinio smurto darbe aukomis. Toks įprastas, bene kasdienis, reiškinys mokykloje, gali tapti nebrandžios, uždaros ir silpnos visuomenės priežastimi.

Argi tai ne užburtas ratas? Politikai viešai tyčiodamiesi vienas iš kito, skatina tai daryti ir pilietinę visuomenę, kuri augindama jaunąją kartą, nuolat pabrėždama nelygybės svarbą, to moko ir vaikus, kurie neilgai trukus užima senųjų politikų vietą.

Organizuojant patyčių prevencijos programą problemos šaknų ieškoma ne ten kur derėtų. Pirma stebėkime kokiomis frazėmis kalba vieši asmenys ir kaip elgiasi tie, kurie viešiems asmenims suteikia pasisakymo platformą, o ne kaltinkime socialinius darbuotojus ar pedagogus.

Patyčių problemą reikia spręsti bendradarbiaujant, o ne kaltinant vienos ar kitos profesijos žmones, bendruomenes ar per mažai atsakingus tėvus. Kaip visuomet, pirmiausia pradėkime nuo savęs! Mieli politikai, užuot ieškoję kaltų dėl patyčių mokyklose atsigręžkite į save. Ar nevertėtų daugiau bendrauti su bendruomenėmis, galima būtų pasimokyti sutelktumo, pakantumo ir bendradarbiavimo.

 
Modesta Petrauskaitė