Ar yra alternatyvų didesniems mokesčiams?

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

Didesni akcizai, didesnis gyventojų pajamų mokestis savarankiškai dirbantiems bei daugiau uždirbantiems samdomiems darbuotojams, lėčiau augantis neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), didesnis žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, sparčiai artėjantis visuotinio link, ir dar puokštė kitų naujų nematytų mokesčių. Tai tik keletas iš pastarųjų savaičių pasiūlymų. Tačiau kyla klausimas, ar tikrai be didesnių ir naujų mokesčių nesukursime gerovės. Ir dar svarbiau − ar mokesčių didinimui pasirinktas metas yra tinkamas?

Nekyla abejonių, kad pasaulio ekonomika susiduria su rimčiausiais iššūkiais nuo 2008-ųjų krizės. Dėl įsisiūbavusios nacionalistinės ir protekcionistinės politikos pasaulinė prekyba jau traukiasi, o pasaulio BVP augimas – lėčiausias per dešimtmetį. Pagrindinė Lietuvos eksporto rinka Vokietija turbūt jau recesijoje, ir daugėja ženklų, kad jos pramonės problemos plinta ir į paslaugų sektorius.

Kol kas Lietuvos ekonomika visai nesusvyravo, eksportas, užimtumas ir atlyginimai sparčiai augo. Tačiau nereikėtų turėti iliuzijų, kad vienos atviriausių pasaulio ekonomikų visai nepaveik globalios problemos. Gyventojų ir įmonių lūkesčiai vis dar išlieka arti dešimtmečio aukštumų, tačiau vis labiau vėstant eksporto rinkoms šios teigiamos tendencijos gali atslūgti. 

Šiame kontekste nebūtų išmintinga mažėjančios užsienio paklausos problemas amplifikuoti didesniais mokesčiais. Tai ne tik sumažintų gyventojų perkamąją galią, tačiau ir prislopintų lūkesčius ir vidaus paklausą. Tuomet labiausiai tikėtinas scenarijus būtų nebe šiaip lėtesnis ekonomikos augimas, bet stagnacija, o gal ir dar prasčiau.

Tokiame kontekste tikėtinas dar vienas nemalonus šalutinis efektas – šešėlinės ekonomikos augimas, kuris reikštų, kad net ir padidinus mokesčius biudžeto pajamos nepadidėtų. Prisiminkime skausmingus 2009-uosius metus. Pasaulinės finansų krizės įkarštyje mažėjo užsienio paklausa, prastėjo gyventojų ir įmonių lūkesčiai, traukėsi investicijos ir vartojimas, užšalusios finansų rinkos beveik nepaliko galimybių skolintis. Padidinti mokesčiai dar labiau slopino investicijas ir gyventojų vartojimą, daug kas pasitraukė į šešėlį – kas antra surūkoma cigaretė buvo kontrabandinė. Tuomet Lietuvos BVP susitraukė 15 procentų, o nedarbas priartėjo prie 20 procentų.

Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra daug geresnės būklės, ir mes esame pasiruošę išoriniams iššūkiams – užsienio prekybos perteklius rekordinis, NT rinka neperkaitusi, gyventojų ir įmonių finansinis svertas mažiausias bent per 15 metų, valstybės finansai subalansuoti. Net šešėlinė ekonomika dėl VMI, Sodros ir kitų institucijų bei valdžios pastangų pastaraisiais metais mažėjo ir pildė biudžetą naujomis mokestinėmis pajamomis.

Norint surinkti daugiau lėšų į biudžetą nereikėtų nukrypti nuo šio pasiteisinusio sėkmingo kelio. Europos komisijos vertinimu, Lietuvoje vien PVM nesurenkama daugiau nei milijardo eurų per metus. Bendri biudžeto mokestiniai praradimai gali siekti apie 2 milijardus eurų per metus. Todėl teisingiausia ir atsakingiausia būtų pirmiausia didinti mokestines pajamas toliau kovojant su šešėline ekonomika ir mokesčių vengimu.

Ar yra dar alternatyvų didesniems mokesčiams? Lietuva jau ketverius metus iš eilės turi biudžeto perteklių – iš mokesčių surenkamos pajamos viršija išlaidas. Lietuvos valstybės skola išlieka viena mažiausių ES, o ekonomika yra neperkaitusi ir subalansuota, todėl vyriausybė net 10 metų laikotarpiui gali skolintis už neigiamas palūkanas.

Nėra priežasčių nepasinaudoti šia unikalia galimybe paimti nemokamus pinigus ir jų pagalba spręsti socialines problemas. Mokesčiai nebūtų didinami taip skatinant vidaus paklausą tuomet, kai galime susidurti su per pastarąjį dešimtmetį didžiausiais išoriniais iššūkiais.

Šiuo metu Finansų ministerija vis dar planuoja, kad kitais metais biudžeto perteklius sieks 0,2 proc. BVP. Šiuo metu tokia fiskalinė drausmė nėra sveikintina, priešingai, ji gali tapti net žalinga. Jei vietoje biudžeto pertekliaus būtų siekiama, pavyzdžiui, kuklaus 0,5 proc. BVP deficito, jis vis dar būtų vienas mažiausių ES, tačiau socialinių problemų sprendimui atsirastų papildomi 350 mln. eurų. Ir tai įvyktų visai nedidinant mokesčių.

Valstybės biudžeto deficitas ir skola vis dar stigmatizuojami, ypač prisimenant ribotas Lietuvos galimybes skolintis ir aukštas palūkanas krizės akivaizdoje šio dešimtmečio pradžioje. Bet senos tiesos ir dėsniai dūžta, kai atsiduriame neigiamų palūkanų pasaulyje. Šiame kontekste sprendimą mažinti mokesčius šiemet jau priėmė Vokietija, Olandija, Švedija. Judėti priešinga kryptimi nei valstybės, į kurias dažnai norime lygiuotis, turbūt nebūtų optimali strategija.

Žinoma, Lietuva yra ratifikavusi ES fiskalinės drausmės sutartį ir turi fiskalinės drausmės įstatymus, užkertančius kelią neatsakingam išlaidų didinimui. Tačiau visgi išlieka nemažai erdvės padidinti biudžeto deficitą nepaminant tarptautinių įsipareigojimų ir Lietuvos įstatymų, ypač jei būtų įgyvendinamos struktūrinės reformos.

Mes turime galimybę parodyti, kad 2008-2009-ųjų pamokas išmokome, ir vokiečių filosofas Hėgelis nebuvo teisus sakydamas, jog „istorija mus išmoko, kad iš istorijos mes nepasimokome“.