Atsigavimas Europoje pajudėjo iš mirties taško

Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas

Kovo mėnesio duomenys signalizavo apie stabilizaciją Europos ekonomikoje, o išankstiniai balandžio mėnesio indikatoriai jau leidžia tikėtis, kad atsigavimas Europoje iš tiesų prasidėjo. Ekonomiką ir toliau į priekį veda ypatingai stipri paklausa pramonės sektoriuje, tačiau didžiulė skirtis tarp pramonės ir paslaugų sektorių vis dar tebesitęsia.

Europoje turizmas atsivers gegužę

Vis tik naujausi euro zonos paslaugų sektoriaus lūkesčiai signalizuoja, kad pandemija paslaugoms dar didesnio poveikio nebepadarys – balandį šis sektorius atsispyrė nuo dugno ir pradėjo kilti.

Ši tendencija artimiausiais mėnesiais turėtų tik stiprėti, o daugelis nuo turizmo priklausomų Europos šalių yra suplanavusios turizmo sektoriaus atidarymą jau gegužės mėnesį, ir tai suteiks rimtą postūmį jų atsigavimui.

Atsižvelgiant į naujausius duomenis, „Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad euro zonos ekonomika šiais metais ir 2022 m. augs po 4 proc., ir ekonominis aktyvumas į priešpandeminį lygį turėtų grįžti kitų metų pirmoje pusėje. 

Lietuva, tikėtina, augs kiek lėčiau nei prognozuojamas vidurkis, tačiau taip nutiks tik dėl daug mažesnių pernai patirtų ekonomikos nuostolių. „Swedbank“ prognozuoja, kad Lietuvos BVP 2019 m. lygį turėtų viršyti dar šiais metais.  

Nors pirmąjį metų ketvirtį daugelis šalių, tikėtina, fiksavo neigiamus arba artimus nuliui BVP skaičius, augimas per ateinančius porą ketvirčių turėtų stipriai įsibėgėti. Jei gyventojų elgesys bus panašus į tai, ką matėme praėjusią vasarą, atlaisvinus ribojimus laukia labai stiprus vartojimo augimas.

Paskiepytų ES gyventojų dalis artėja prie 25 proc.

Europos vyriausybės pakankamai sėkmingai suvaldė žalą darbo rinkai, ir darbo vietų praradimai buvo gerokai mažesni, nei buvo prognozuota prieš metus. Kartu su papildomomis per pandemijos metus sukauptomis santaupomis tai turėtų suteikti apčiuopiamą impulsą ekonomikos atsigavimui.

Žinoma, pagrindine sąlyga tvariam atsigavimui išlieka pandemijos suvaldymas. Bet koks ekonominis augimas, kurį mums pavyktų pasiekti per artimiausius porą ketvirčių, nebus tvarus, jei rudenį vėl tektų skelbti karantiną.

Gera žinia ta, kad, panašu, pagaliau įvyko proveržis Europos vakcinacijos kampanijoje. Padidėjus vakcinų siuntoms, vakcinavimo tempai daugelyje šalių padvigubėjo ir paskiepytos populiacijos dalis ES artėja prie 25 proc.

Remiantis dabartinėmis tendencijomis, panašu, kad per vasarą pavyks apsaugoti didžiąją dalį Europos gyventojų ir tai turėtų sukurti sąlygas tvariam atsigavimui.

Ambicinga žalioji politika brangina taršos leidimus

Balandis buvo intensyvus mėnuo žaliosios politikos klausimais. Europos parlamentui ir vadovų tarybai pavyko pasiekti preliminarų sutarimą dėl Europos klimato susitarimo. ES įsipareigoja sumažinti grynąsias šiltnamio dujų emisijas net 55 proc., lyginant su 1990 m. lygiu. Tai daug ambicingesnis planas nei prieš tai buvęs kovos su klimato kaita įsipareigojimas, pareikalausiantis visų šalių narių, sektorių ir institucijų įsitraukimo.

Siekiant dar labiau mažinti emisijas, tikėtina, kad bus reguliuojama tarša ne tik pramonėje, bet ir statybų bei transporto sektoriuose. Reaguojant į šias naujienas, taršos leidimų kaina Europoje šovė į viršų iki 45 eurų už CO2 toną, ir taršos kaina Europoje per ketverius metus pabrango kone devynis kartus.

Ginčai dėl žaliųjų projektų klasifikacijos

Europa taip artėja prie sutarimo dėl žaliųjų investicijų klasifikacijos. Kylant nemažai ginčų, ką galima laikyti žaliaisiais projektais, dažnai kyla rizika, kad verslai ar valstybės „rudus“ projektus bando pateikti kaip klimatą saugančius. Todėl būtina turėti aiškią ir skaidrią klasifikaciją, kokie projektai ir technologijos yra netaršūs, norint tikslingai nukreipti finansavimą.

Dažniausiai ginčai kyla dėl biokuro, dujų bei branduolinės energetikos klasifikavimo. Daugelis klimato kaitos aktyvistų labai nepalankiai žiūri į šias technologijas ir priešinasi jų pripažinimui žaliomis.

Tačiau nemažai daliai ES šalių energija, gaminama iš šių šaltinių, yra svarbus pereinamojo laikotarpio energetikos elementas, be kurio sunkiai pavyktų užtikrinti stabilų elektros tinklo veikimą. Tikėtina, kad šios technologijos nuguls į atskirą pereinamojo laikotarpio energijos šaltinių sąrašą.

Investicijų planai ir integracijos testas

Tuo tarpu šalių narių vyriausybės rengia ir visuomenei pristato investicijų planus, kaip panaudoti Europos gaivinimo ir atsparumo fondo lėšas. Lėšos didžiąja dalimi turi būti skirtos investicijoms į tvaresnę ir konkurencingesnę ekonomiką, ir efektyvus lėšų panaudojimas, tikėtina, taps iššūkiu daugeliui valstybių.

Didžiausias testas laukia Italijos ir jos premjero Mario Draghi. Gilesnės Europos fiskalinės integracijos kritikai baiminasi, kad Pietų šalys iššvaistys lėšas, todėl Italija yra stebima per padidinamąjį stiklą.

M. Draghi pristatė ambicingus investicijų ir reformų planus, tačiau jų įgyvendinimas gali būti sudėtingas. Inertiškas Italijos viešasis sektorius, nestabili politinė padėtis bei lėta Italijos teisinė sistema jau ne kartą sugriovė puoselėtus reformų planus.

Visgi M. Draghi vadovaujama vyriausybė šiuo metu turi beveik visų parlamentinių partijų palaikymą ir beveik 3 metų langą reformų vykdymui iki kitų rinkimų. Italijai žūtbūt reikia sėkmingai pakeisti ekonomikos trajektoriją, nes tai vienintelis būdas suvaldyti didžiausią Europoje skolą, o taupymo kelias jau išbandytas ir jis neveikia. Bent jau kol kas finansų rinkos Italijos atžvilgiu nusiteikusios labai optimistiškai, tačiau kliūčių, neabejotina, bus.

Italijos sėkmė investuojant bendras ES lėšas ir vykdant reformas yra testas tolesnei Europos fiskalinei integracijai. Jei Italijai sėkmingai pavyks ištrūkti iš stagnacijos ir pakelti ekonomiką į kitą lygį, tai, tikėtina, įrodytų tolimesnės ES integracijos naudą.

Nesėkmės atveju kritikai siektų užkirsti kelią tolimesnei integracijai ir euro zona toliau liktų su neišbaigta ekonominės politikos architektūra. Tad visos akys šiuo metu nukreiptos į Italiją.