Augustė Rakauskaitė (11 kl.)

„Pastaruoju metu kyla noras rašyti apie nuostabų ryšį su konkrečiu žmogumi, gamtos reiškinius bei… kasdienybę, kurią  stengiuosi paversti ypatinga“. 

Žiemos menininkai

Užklokime pasaulį baltu sniegu,

Taip sustabdydami laiką.  Juk neskubu –

Tegul sušals ir užmigs čia gyvybė,

Nes šito paveikslo dar niekas negyrė.

Nupieškime save, pasirinkę nematytą spalvų paletę,

Ir išaugs utopija iš svajonių ir sniego audros.

Juk teptuko šio niekas dar nėra palietęs,

Skriskim  Pegasu, ir tegul harmonija čia apsistos.

Prižadinkim  miegančias gražuoles – ledines gėles,

Supilkim aukštus kalnus,  raskim mėlynus miškus.

Briskim per užpustytą pievą, vaizduotėj rinkim žoleles…

Bet ak, mano mielas, žmogaus ant šio lapo vis dėlto nebus.

Ištirpo sniegas, nuplovė dažus…

Ir nuplukdė  menininkus, pasauliui per mažus.

Aš tavo mėnulis

Tylią naktį netikėtai pro langą pažvelgęs pamatysi tu mane –

Mažą, baltą mėnulėlį juodam danguje.

Nors ir matomės viliojančią naktį ne vieną,

Paslaptingai stebiu tave netgi giedrą dieną.

Galbūt pasaulis versis aukštyn kojomis,

Gal miške staugs  vilkai, apaktinti šio malonaus baltumo,

Aš tau užmerksiu akeles ir palydėsiu į sapnų karalystę,

O jei tau bus baisu, atnešiu žibančių žvaigždžių ramumo.

Mėnulis keičia formą – skyla, lūžta, vėl atgimsta,

 O mano pavergta širdis dėl tavęs vieno tik nerimsta.