Aurėja Venslavičiūtė (8 kl.)

„Su Aurėja bendraujame tik dvejus metus. Tai kukli, kiek užsidariusi mergina. Ji tik mokosi atrasti tinkamiausią žodį jausmui , minčiai išreikšti. Labai džiaugiuosi, kai jai pavyksta. Tada  Aurėja šypsosi… “ – pasakoja mokytoja Liudmila Putauskienė.

 Verpimo ratelis

(močiutei)

Tu stovi, rateli, muziejaus kampe,

Neliečia tavęs verpėjėlės ranka.

O mano močiutės pirkelėj senoj

Dar dūzgia ratelis jaukioj ramumoj.

Nukirpo senelis avyčių pulkelį,

Iškaršęs jų vilnas sudėjo krepšelin.

O kai atkeliavo žiemužė balta,

Ratelis prabilo bitučių kalba.

Nuglostytas rankų senosios darbščių

Ištirpsta kuodelis, ir taip pamažu

Suverps verpimėlį žilagalvė darbšti,

Numegs pirštinaites – atsidžiaugt negali.

Sesytei Liepai

Mano sesyte, guvus sraunus upeliuk,

Tavęs nepavysiu…

Nepabėk, dar pabūk.

Pasislėpei, na gerai, žaisim slėpynių.

Kai surasiu tave, rankom mane apsivysi.

Kokia palaima – tau lakstyti, o man – glėbyje tave laikyti.

Liepa Liepuže – šį vardą tau nuskabiau

Kaip liepžiedį – geltoną, kvapnų, medingą…

Noriu, kad krykštautum ir būtum laiminga.

Mano sesyte, skaidri ašarėle,

Kaip tavęs nemylėti, mano rūpestėli…

Žadėjai nepalikti

(Tėčiui)

Pavasaris. Saulutė vėl į kiemą kviečia.

O man taip ilgu ilgu Tėčio…

Tėveli, taip trūksta mūsų pašnekesių ir artumo…

Kaip patikėt, kad be tavęs dar stebuklų būna.

Jaučiuos našlaite, perpučiama vėjo,

Girdžiu rūpestingą balsą ,,Dukra AURėėjaaa”.

Tu, mano tėti, žadėjai niekada manęs nepalikti,

Valandos, dienos, metai tiksi ir tiksi

Be tavęs…