BERNADETA MURINAITĖ

GIMTADIENIS

Saulė pakilo aukštai aukštai, o aš sėdėjau šalia Linos. Laukiau, kol klounas paskelbs žaidimo pradžią. Ech, keistas dalykas tie gimtadieniai su iš anksto numatyta programa. Ateini su dovana švęsti nusiteikęs ir staiga – kaip perkūnas iš giedro dangaus – iš anksto surikiuota gimtadienio programa.

Linos gimtadienyje mums, visiems svečiams, išdalino po metalinį kastuvėlį ir liepė leistis į lobio paieškas. Tikriausiai prikaišiojo į pažemę saldainių, kepuraičių, švilpukų ir panašių niekučių. Įdomiausia tai, kad pradėjus žaisti apima azartas, rodos, visą dirvoną kaip jautis išartum, kad tik tuos prizus visus surinktum.

Pyp!!! Nuaidėjo signalas ir mes su Lina išbėgom į arimus, kurie plytėjo skersai išilgai jos senelių sodybos. Lina bėgo truputį greičiau nei aš, tad jai pasiekus lauką aš vis dar mėginau peršokti tvorą, mat mačiau, kaip meistriškai tai darė priešininkų komandos berniukai. Ech, po dešimto ne itin sėkmingo bandymo nusprendžiau, kad per tvoras šokinėja arba bernai, arba ožiai, o aš nepriklausiau nei vienai iš įvardytų grupių. Lina mane neblogai išplūdo, mat dėl mano, kaip ji pasakė, „kvailo elgesio“ praradom kokias penkias minutes. Aš liepiau draugei patylėti, antraip prarasim ir dar penkias. Po ilgų ir niekur nevedančių diskusijų vėlei ėmėmės lobių paieškos.

Po kelių akimirkų Lina iš dirvono buvo ištraukusi švilpuką, suvyniotą į polietileninį maišelį. Netoli mūsų plušantys berniukai jau buvo radę bumerangą, kuriuo svaidėsi vaizduodami aborigenų medžiotojus.  Aš vis stypsojau ir galvojau, kur slėpčiau prizus, jeigu turėčiau pustuštę makaulę. Taip tuščiai besvarstant akis užkliuvo už klevo, augančio lauko gale. Cha, po juo tikrai bus kažkas užkasta – pagalvojau ir tekinom pasileidau medžio link. Buvau kaip reikiant apimta azarto, tad iškasus gal kokių trisdešimties centimetrų gylio duobę mano kastuvėlis bumbtelėjo į kažką kieto.

– Lina, radau!!! – surikau taip, tarsi Pilypą iš kanapių būčiau pamačius. Nieko nepagalvokit, aplink plytėjo viso labo javų laukas. Linai atbėgus ištraukiau iš dirvos trilitrinį stiklainį, kuriame matėsi kažkokie popieriai.

– Na, Linuti, tavo tėvų išradingumas nesiliauja manęs stebinti, – garsiai ištariau. Lina nieko neatsakė, tik ištraukusi iš dirvos akmenį suskaldė stiklainį. Saugodamasi šukių draugė ištraukė gal pusmetrio ilgio popieriaus lapą, susuktą į ritinėlį, kurį išvyniojus iškrito nuotrauka. Fotografija buvo nespalvota, joje buvo įamžinta jauna daili moteris balta suknele. Moters plaukai buvo supinti į storą kasą, akys liūdnai žvelgė į objektyvą, lūpos buvo sučiauptos taip, kaip jas sučiaupia žmonės kai jaučia, jog tuoj pravirks. Moteris sėdėjo ant suolo po tuo klevu, po kuriuo mes sėdėjom dabar.

– Oho,- tyliai pratariau,- šitą lobį paliko ne tavo tėvai, tiesa?

– Žiūrėk, čia yra ir laiškas. Gal perskaitom?,- klausimu į klausimą atsakė Lina. Prisėdom ant šaltos velėnos, ir Lina ramiu balsu pradėjo skaityti.

„Brangi Regina,

rašau tai, ko balsu pasakyti negaliu. Jau nebegaliu. Kad Tu žinotum, kokie širdį draskantys jausmai mane kankina. Prisimenu Tave kaskart, mąstau apie Tave ir be atvangos kaltinu save dėl to, kas Tau nutiko. Prisimenu, kaip pirmąkart pamačiau Tave po šiuo klevu.  Tu stovėjai užsimerkusi, ištiesusi į priekį rankas, vėjas draikė Tavo juodus, smalos spalvos plaukus. Tu atrodei… lyg būtum ne iš šios planetos. Ach, Regina, Tu buvai nuostabi… Kai aš prie Tavęs prisiartinau, Tu sutrikai, mačiau tai Tavo akyse. Kai norėjau su Tavim pasisveikinti, Tu nubėgai, palikai mane vieną. Jaučiausi tąsyk it musę kandęs… Laimei, yra dalykų, kurie nutinka dukart. Kai išvydau Tave antrą kartą stovinčią po šiuo medžiu, aš priėjau – labai tyliai, užsimerkiau, ištiesiau rankas į priekį, bandžiau pajusti tai,- ką jautei Tu.  Tu nė neįsivaizduoji, ką jautė mano širdis,  kai Tu ištarei:

– Pasakiškas jausmas, stovėti po tuo medžiu,- po kuriuo pralėkė gražiausi mano vaikystės metai. Ir tą akimirką, Brangioji Regina, aš pajutau,- kad Tu esi ta- kurią man lemta atrasti. Žinai, kas blogiausia, mieloji? Tik dabar, Tau esant kažkur toli Sibiro Taigoj, tik dabar aš pagaliau suvokiau- kiek daug Tu man reiški. Praėjo jau ketveri metai, nuo to laiko, kai tie gyvuliai jėga įgrūdo Tave į tą tamsų ir ankštą vagoną. Kodėl būtent man tą lemtingąją birželio dvidešimt pirmąją reikėjo eiti padirbėti pas ūkininką, gyvenantį anapus kaimo. Žinai, mieloji, galbūt mane nubaudė Dievas, juk ėjau dirbti sekmadienį, o ciocės Tenės maldaknygėj parašyta: „ Sekmadienį švęsk“. Gyvenimas be Tavęs manęs nedžiugina, kaskart prisiverčiu alsuoti vien todėl, kad tikiu, jog Tu sugrįši.  Dievas mato, daug ką paaukočiau, kad galėčiau Tave susigrąžinti. Laikau rankoj Tavo nuotrauką, daryta tądien, kai ūkininkas ilgiau mane užlaikė, o aš vėlavau ateiti prie mūsų klevelio. Tu tada mane kaip reikiant aprėkei, bet, ech, Regina, Tu buvai degtukas, greit įsiplieskiančia liepsnele. Galbūt šis charakterio bruožas Tavyje mane taip žavėjo… Žinai, ko gailiuosi labiausiai? To, kad Tau būnant šalia aš nė karto taip ir nepasakiau, kokia esi man svarbi. Nežinau, kodėl dabar tai rašau. Galbūt kokia slapta mano širdies kertelė tikisi, kad Tau sugrįžus aš įteiksiu Tau šį laišką ir Tu man ištarsi:

Pasakiškas jausmas stovėti su žmogum, su kuriuo prabėgo geriausi mano jaunystės metai. Klevas, mūsų klevas… Po juo paliksiu šitą laišką. Tądien kai sugrįši, Tu galėsi stovėti ir po tuo medžiu, ir su tuo žmogum, kurie turėjo laimę jausti tą pasakišką jausmą, kai su Tavimi bėgo geriausi jų metai. Aš niekada Tavęs nepamiršiu… Tavo Danielius“.

Lina baigė skaityti, o aš galvoje bandžiau dėlioti mintis.

– Kaip manai, ji grįžo?- iš apmąstymų mane pažadino draugė.

– Taip, – tyliai atsakiau,- ji grįžo, ir jie buvo kartu amžinai. Nežinau ar šitam ar anam pasauly, bet, Lina, aš tikiu, dabar bėga jų gražiausi metai.

Pyp!!! Nuaidėjo signalas, skelbiantis lobių žaidimo pabaigą.

KARTA

Užleidau senutei vietą autobuse. Ne todėl, kad man rūpėtų seni žmonės, nuo kurių sklinda tik seniems žmonėms būdingas dvelksmas, arba jausčiau jiems pagarbą ir kitus panašius nesavanaudiškus ir, ko gero, tik teoriškai egzistuojančius jausmus… Užleidau vietą todėl, kad prieš mane sėdintis tipas valgė chalvą, tad aplink mane skraidė galybė lipnių trupinių.

Aš priklausau ne tai kartai, kuriai turėčiau priklausyti… Mano karta trokšta laimės sau. Mums neįdomus kitų vidinis pasaulis. Mes trokštam pramogų, malonumų, mes trokštam materialaus pasaulio maksimalizmo. Senoji karta – religijos, moralės ir panašių dalykų farširuotom smegenim visai nesupranta mūsų gyvenimo tikslų. Mūsų poreikiai – tai ne jų poreikiai, mūsų norai bei galimybės pranoksta jų laimingo gyvenimo sampratą. Toks jau tas gyvenimas… Platonas yra pasakęs: „Protas yra dievų ir tik mažos saujelės žmonių turtas“. Platonas buvo teisus. Visapusiškai veikiantys mūsų protai panaikina sąvoką „neįmanoma“ – tai lemia dar spartesnį mūsų kartos vystymąsi. Mes sau esame tarytum dievai… Mes laimingi – nesame paliesti sovietinės ideologijos kaip mūsų tėvai ar seneliai. Mums neteko nei vergauti, nei kažkam paklusti. XX amžiaus pradžios karta žlugo pereikvojus sveiko proto limitus. Jie šaltą logiką išmainė į religiją, o asmeninę laimę aukojo dėl tėvynės. Aš nesakau, kad mes nemylim Tėvynės, mes esam kosmopolitai – visas pasaulis mums – tėvynė. Mes galim nevaržomai gyventi užsienyje, sudaryti mišrias santuokas, keisti religiją.

– Čia mano nuomonė. Telpu į standartinius rėmus?

– Standartinius rėmus? Nėra jokių rėmų, aš prašau tavęs kalbėti už savo kartą.

– Fermos paradoksas? Bandos jausmas?

– Atsiprašau, bet nesuprantu kurlink tu suki?

– Man sunku apibūdinti šitą kartą, suprantat?! Asmenybės yra pernelyg unikalios, kad pasislėptų po kažkokia kartos etikete. Man vargiai pavyktų pereiti į tradicinio paauglio mąstymą…

– Kažkaip nesunkiai perėjai mūsų pokalbio pradžioje, tik buvai ganėtinai bjaurus individas.

– Yra žmonių, į pasaulį žvelgiančių kitokiu kampu nei daugelis. Aš nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Tiesiog taip yra.

– O kokie tavo kartos bendrumai?- vertink taip, tarsi būtum pašalinis asmuo ir matytum savo kartą iš šalies. Tęsk pradėtą darbą.

– Hmmm… mums nesvetimos šiuolaikinės technologijos, mėgstam klausytis populiariosios muzikos, turime labai daug laisvių: nuomonės, pažiūrų, religijos, gyvenimo būdo pasirinkimo laisvę. Daugelis skaitom per vasarą vienodas knygas, kurias mums liepia perskaityti lietuvių kalbos mokytojai. Mėgstam traškučius ir kokakolą. Visi mokomės anglų kalbos, šis reiškinys keliais dešimtmečiais anksčiau buvo kur kas retesnis. Svajojam ir nuoširdžiai tikim savo puikia ateitim, tiesiog atmetam bet kokią nesėkmės galimybę, bet, žinote, yra sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

– Gerai, ačiū, kad pagelbėjai sudaryti diagramą. Pravers mano projektiniam, žinai, kartų skirtumai, kaip gimimo metai ir aplinka paveikia asmenybės raidos formavimąsi, bei dar platesni vidiniai labirintai, dominantys mane beveik taip pat stipriai kaip ir pernykštis sniegas šį rudenį

– Buvo malonu pagelbėti. Atleisk už landumą, bet kaip įmanoma kažkokius tikrai svarbius būdo bruožus priskirti kartai? Bendras amžius paveikia tik labai paviršutiniškai. Tikroji dvasinė esencija slypi kažkur labai giliai…

– Klausyk, filosofija man nėra pats aktualiausias dalykas pasauly, tik nesupyk. Mes studentai tarsi dėstytojų vergai: stengiamės atlikti jų patikėtas užduotis kuo tobuliau. Manęs neklausinėk tų prasmės ir neprasmės klausimų. Aš pasiryžus susikurti tokį gyvenimą, kokio visada troškau, ir jeigu tam reikia tokių diagramų, aš pasiryžus jas sudarinėti fabriko principu.

– Nesivaikyk taip tos materijos. Koks tikslas kažką daryti, jeigu nežinai kam? Galbūt protingiau būtų  įsigilinti?

– Aš priklausau maksimalistų kartai. Atleisk, jau turiu bėgti šiandien naktinis „tūsas“ pas draugę. Kylant nuo stalo jos rankinėje kažkas suteliuškavo. Pagavusi mano klausiamą žvilgsnį ji atsainiai mestelėjo:

-Reikia gi kažkaip įsidrąsinti laisvam bendravimui, jeigu visi bus susikaustę – bus nyku. Tik tu, žiūrėk, taip nedaryk. Kodėl? Aš irgi priklausau maksimalistų kartai…

Ji nieko neatsakė, tik atsainiai gūžtelėjo pečiais.