Bitės biblioteka budins „Literatūriniu žadintuvu“

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka sumanė virtualių  literatūrinių pokalbių ciklą „Literatūrinis žadintuvas“, kurisžadina skaitytoją,  skatindamas jį atsigręžti, prisiminti ar iš naujo atrasti autorius, be kurių sunku įsivaizduoti lietuvių literatūros pasaulį. Pokalbių ciklą apie mūsų rašytinio lobyno grynuolius rasite bibliotekos „YouTube“ kanale.

Pokalbiams pasirenkamevis kitą literatūrinę asmenybę, paminėdami svarbias sukaktis, kviesdami domėtis ir švęsti kartu. Supažindiname su jų pačių ar apie juos parašytomis knygomis, kurias galite rasti Bitės bibliotekoje. Artėjant šv. Velykoms, laidoje apie poetą Marcelijų Martinaitį galėsite sužinoti ir tai, kaip jis margino margučius.

Minime didžių asmenybių jubiliejus

Virtualių pokalbių ciklą „Literatūrinis žadintuvas“ pradėjome pokalbiu „Motiejui  Valančiui – 220“. Šį solidų jubiliejų minėjome  šiemet vasario 28 d. Motiejus Kazimieras Valančius – Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Vienas žymiausių XIX amžiaus lietuvių intelektualų. Savo pirmąjį veikalą „Žemaičių vyskupystė“  M. Valančius parašė lietuvių kalba ir visą gyvenimą ją gynė bei puoselėjo.

Vyskupas žmonių gyvenimą kreipė į aukštesnį kultūrinį, moralinį lygį, mokė pajausti gamtos harmoniją. Labai daug dėmesio skyrė švietėjiškai veiklai. Rėmė knygnešystės sistemą. Padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai. Didžiulę įtaką visuomenei padarė vyskupo įkurtas blaivybės sąjūdis. Galime pasidžiaugti, kad Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugome 1848 metais išleistą pirmąjį „Žemaičių vyskupystės“ leidimą. 

Pokalbis apie didžią asmenybę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę „visaTA BITĖ“ tarsi atidarė to paties pavadinimo veiklų ciklą, skirtą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-osioms gimimo metinėms.

Šioje moteryje, peraugusioje savo laiką, tilpo visas pasaulis, slypėjo neaprėpiama stebuklinga visata. Kas buvo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Rašytoja. Švietėja. Pedagogė. Filantropė. Kultūros ir visuomenės veikėja. Feministė. Sesuo, buvusi kaip mama savo jaunesniesiems broliams ir seseriai. Sergančiųjų ir silpnųjų globėja. Bitininkė. Žolininkė. Šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.

„Literatūrinio žadintuvo“ pokalbyje „visaTA BITĖ“ bibliotekos darbuotojos Albina Saladūnaitė ir Ona Peseckaitė gilinosi į Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą ir kūrybą.

Daug įvairios informacijos apie G. Petkevičaitę-Bitę – jos nuotraukų, asmens dokumentų, išleistų jos ir jai skirtų leidinių, vaizdo medžiagos, jos vaizdavimo meno kūriniuose ir dar daug įdomaus galite rasti Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos parengtoje virtualioje parodoje „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“.

Šatrijos Ragana – rašytoja, mokytoja, šventoji

Virtualiame pokalbyje „Šatrijos Ragana: jos rašytinis lobynas, šiandienos interpretacijos“

bibliotekos darbuotojai Albina Saladūnaitė, Ona Peseckaitė, Žilvinas Kropas, Audronė Lapkutė pristato Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoją romantikę, pedagogę, krikščioniškos asmenybės ugdytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą.

Bitės bibliotekoje skaitytojas gali susipažinti su rašytojos M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūrybos lobiais. Pasak A. Saladūnaitės, rašytoja savo kūryboje paliko tokį didelį pasaulį, kad neįmanoma jo išmatuoti, apie šią asmenybę rasime daug komentarų, kalbėjimo, ji visada traukė savo paslaptingumu, dvasiniu ir fiziniu grožiu. Literatūrologės dr. Brigitos Speičytės teigimu, Marija –Šatrijos Ragana atsimenama ne tik kaip rašytoja, mokytoja, bet ir kaip šventoji, nes jos gyvenimas turi šventųjų gyvenimui būtiną elementą – akivaizdų neįmanomo įgyvendinimą.

Marija Pečkauskaitė, žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, gimė 1877 m. vasario 24 d. Medingėnų dvare, Telšių apskrityje, lenkiškos kultūros bajorų šeimoje. Jos prisiminimai apie tėvus ir vaikystę – šviesūs ir idiliški. Mokytis pradėjo namie, o nuo 1891 m. šeimai persikėlus į Užvenčio dvarą, mokėsi pas Povilą Višinskį. 1892 m. įstojo į Petrapilio šv.Kotrynos gimnazijos trečią klasę, bet  dėl silpnos sveikatos gimnazijos kursą pabaigė privačiai, Užventyje. 1895 m. baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Užventyje skatinama P. Višinskio įsijungė į patriotinį sąjūdį ir literatūrinį darbą. Ji rašė apsakymus (iš pradžių lenkiškai, paskui lietuviškai) ir spausdino juos įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose.

1898m. mirus tėvui, šeima persikėlė į Šiaulius. M.Pečkauskaitė vertėsi pamokomis bajorų šeimose. 1905 m. ji išvyko į Šveicariją studijuoti pedagogikos. 1905–1907m. mokėsi Ciūricho ir Friburgo universitetuose. Didelę įtaką jai padarė žymus pedagogas Fr.W. Foersteris. 1909 m. M.Pečkauskaitė pradėjo dirbti Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje.

Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915m. Šatrijos Ragana atvyko į Židikus (Mažeikių apskrityje). Čia tęsė savo literatūrinę ir pedagoginę veiklą, rašydama, dalyvaudama įvairių draugijų ir organizacijų veikloje. Šatrijos Ragana Židikuose aktyviai veikė, kad aplink save sukurtų šviesesnį, kultūringesnį, oresnį žmonių gyvenimą. Klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams, subūrė bažnytinį chorą. Nepriklausomybės metais įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio labdarybės draugijos veiklą, pasirūpino, kad Židikuose būtų atidaryta senelių prieglauda, ambulatorija, kurioje kartą per savaitę buvo nemokamai priimami neturtingi ligoniai.

 „Marija šiuo požiūriu yra tikroji Labdarė. Ji ėjo pati sunkiai išbrendamais Žemaitijos purvynais ir pusnynais, aukšta, tiesi, su ilgu tamsiu paltu ar kailiniais, su auliniais batais, kartais paskolintais iš kunigo Kazimiero. Su vaistais, šiltu maistu, tvarsčiais, su paguodos žodžiu“, – rašė prof. Viktorija Daujotytė.

1922 m. Šatrijos Ragana parašė savo geriausią kūrinį – apysaką „Sename dvare“. 1928 m. už nuopelnus Lietuvos pedagogikai Lietuvos universitete M.Pečkauskaitei buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis.

M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana  mirė 1930 m. liepos 24 d. Židikuose.

Marcelijus Martinaitis – turtingasis poezijos pasaulis

Vėl suskambęs „Literatūrinis žadintuvas“ paragina skaitytojus suklusti bei atidžiau pažvelgti į poeto, eseisto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Marcelijaus Martinaičio kūrybą.

„Skaitydamas M. Martinaitį turi visko tikėtis – sakralumo, pokštų, graudulio, senų raštų stilizavimo ir moderniausių posūkių, dainos poetikos ir verlibro. Jis intymizavo ir sužmogino lietuvių poeziją, be triukšmo atstūmęs klišes ir sustingusių formų ledkalnius“, – teigia literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

M. Martinaitis (1936–2013) šių metų balandį būtų šventęs 85-mečio gimtadienį. Bibliotekos darbuotojai pristato jo kūrybos lobyną, kuriame tarsi atsiskleidžia visas pasaulis. Ypatingo gylio poezija, šmaikšti eseistika, sąjūdininko, VU dėstytojo, tautosakinių ekspedicijų vadovo patirtis.

Šių metų kovo mėnesį švenčiame rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-ąsias gimimo metines. M. Martinaitis – pirmasis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas.

Jautriai ir su meile apie šią didžią asmenybę „Literatūriniame žadintuve“ kalba Albina Saladūnaitė. M. Martinaičio knygas išsamiai ir įdomiai pristato Audronė Lapkutė bei Ona Peseckaitė, skaitovo talentą demonstruoja Žilvinas Kropas. 

 Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris prisipažįsta, kad M. Martinaitis – vienas jo mėgstamiausių poetų. Tikras poetas, rašąs pačią esmę. Laidoje aktorius ne tik skaito poeziją, bet ir gilinasi į M. Martinaičio turtingą poezijos pasaulį, savitai jį analizuodamas, teigdamas, kad šią poeziją reikia skaityti taip, tarsi kalbėtum savo geriausiam draugui.

O. Peseckaitė, pabrėždama M. Martinaičio ypatingą buvimą su gamta savo dideliu atidumu ir pagarba, pristato knygą „Kaip katinai uodega peles gaudo“.

„Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti  rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą,“ – taip apie šią vieną paskutiniųjų savo knygų rašė M. Martinaitis.

Įdomu, kad artėjant šv. Velykoms laidoje galėsite daug sužinoti apie margučių marginimą. Šiomis paslaptimis poetas pasidalijo savo knygoje „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“, kurios netikėta tema nustebino jo talento gerbėjus, o kartu įrodė asmenybės visapusiškumą.

„Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką. Bet kokia kūryba gal dėl to ir traukia, kad ji padeda pamatyti, patirti tai, ko šiuo metu lyg ir nežinai, nematai, negirdi, nejauti ir protu nesuvoki. Iš ko išauga augalas, kaip iš kiaušinio prasikala paukščiukas?

Tokia būna Didžioji Velykų laukimo savaitė, iš kurios lyg ir išeinama į kažkokius gyvenimo užribius, laikant rankose paprasčiausią marginamą kiaušinį,“ – kalba originalios struktūros knygos autorius.

Parengė Virginija Januševičienė

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos redaktorė