Daugiau negu saulė ir vėjas: ko reikėtų, siekiant lūžio kovoje su klimato kaita?

Komentaro autorius – Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos vadovas.

„Sustabdykite iškastinio kuro naudojimą! Veikite dabar pat!“ Tokie ir panašūs šūkiai mirgėjo aktyvistų plakatuose Škotijos mieste Glazge, kur vyko Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencija COP26. Buvo tikimasi, kad pasaulio šalių lyderiai susitikime įsipareigos dar ambicingiau mažinti šiltnamio dujų emisijas, taip užkirsdami kelią tolesniam globaliniam klimato šilimui.

Suprantama, vien ambicijų ir ryžtingų pareiškimų neužteks: tarptautinė žiniasklaidai ne kartą atkreipė dėmesį, kad kai kuriuos įsipareigojimus, pavyzdžiui, finansiškai prisidėti prie tvarios besivystančių valstybių raidos, pasaulio lyderiams sekėsi vykdyti ne taip jau gerai. Vis dėlto, ko reikėtų, kad pasiektume lūžį kovoje su klimato kaita ir kokie sprendimai padėtų sparčiai ir smarkiai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas pasaulyje?

Energijos poreikis augs

Norėdami atsakyti į šį klausimą, turėtume vadinti daiktus tikraisiais vardais ir kalbėti apie tuos ekonomikos sektorius, kurie atsakingi už didžiausią CO2 išmetimą. Pasaulyje apie du trečdalius bendro išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sukuria energetikos sektorius bei kiti stambūs energijos ar iškastinio kuro vartotojai. Tai apima elektros energijos gamybą, šildymą, transporto bei pramonės sektorius. Europos Sąjungoje šie sektoriai yra dar stambesni teršėjai – jie visi kartu atsakingi už bemaž tris ketvirtadalius CO2 emisijų.

Norint smarkiai sumažinti pasaulį kaitinančių išmetamųjų dujų kiekį, svarbu kuo greičiau atsisakyti energijos, išgaunamos deginant iškastinį kurą, vartojimo, kartu – kuo efektyviau naudoti pačią energiją.

Kol kas iššūkis atrodo kaip paradoksas, nes, norint diegti inovacijas, reikia dar daugiau elektros energijos. Pavyzdžiui, mažinant transporto sukeliamas CO2 emisijas, svarbu skatinti perėjimą prie tvarių, elektra varomų transporto priemonių. Tai reiškia, kad automobilių parkui reikės daugiau elektros energijos.

Štai Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorė „Litgrid“ skaičiuoja, kad dėl keičiamos kuro ir energijos struktūros elektros suvartojimas šalyje kasmet augs vidutiniškai 2,3 procento. Būtent didesnis transporto ir pastatų imlumas energijai smarkiai lems tai, kad iki 2030 metų bendras energijos suvartojimas padidės 25 proc. arba daugiau, palyginti su pastaruoju dešimtmečiu, kai energijos vartojimo augimas buvo siejamas su aktyvia pramonės plėtra ir kylančiu BVP. Elektros sistemos operatorės analitikai daro prielaidą, kad greičiau negu per dešimtmetį elektromobilių skaičius Lietuvoje išaugs apie 50 kartų. Dabar M1+N1 klasės elektromobiliai sudaro 0,3 proc. įregistruotų transporto priemonių, o iki 2030 metų ši dalis turėtų išaugti iki 14 procentų. Po 2030 metų perėjimas prie elektra varomų automobilių turės dar labiau paspartėti ir didėti.

Šildymo sistemoms taip pat reikės daugiau elektros energijos. Pasak „Litgrid“, elektros energijos poreikis namų ūkiuose auga. Skaičiuojama, kad iki 2030 metų šilumos siurblių skaičius viršys 50 tūkstančių. Tad didžiausia reikiama sistemos galia turės padidėti 180 MW, arba maždaug 10 proc., palyginti su dabartiniu poreikiu.

Tarptautinė energijos agentūra (IEA) ir tarptautinė atsinaujinančių išteklių energetikos agentūra (IRENA) skaičiuoja, kad, norint pereiti prie klimatui neutralios elektros energijos ir kartu siekiant patenkinti spartų galutinių elektros energijos vartotojų poreikio augimą visame pasaulyje, bendra elektros energijos gamyba iki 2050 metų turėtų didėti apie tris kartus.

Būtinos keleriopai didesnės investicijos

Iš atsinaujinančių šaltinių gaminamos elektros energijos vartojimas yra vienas svarbiausių veiksnių įgyvendinant Paryžiaus susitarimą ir siekiant iki šio amžiaus vidurio pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos.

Remiantis SEB banko verslo analitikų įžvalgomis, pokyčių mastą galima iliustruoti keliais tarptautinių agentūrų pateikiamais skaičiais:

• energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) dalis 2050 metais turėtų sudaryti apie 70 proc. pirminės pasiūlos. Dabar ši dalis siekia 10–15 proc.
• galutiniam vartojimui tenkanti elektros dalis turės siekti 60 proc. (dabar yra 20 proc.). Šią dalį sudarys tiesioginis elektros vartojimas ir netiesioginis – žaliojo vandenilio gamyba
• elektros iš AEI dalis gamyboje 2050 metais turėtų sudaryti apie 90 proc. (dabar yra 30 proc.)
• dėl didesnio elektrifikacijos poreikio ir dėl AEI dalies didėjimo elektros gamyba iki 2050 metų augs apie tris kartus. Taigi elektros gamyba iš AEI turėtų didėti apie 10 kartų, palyginti su dabartine gamyba

Šio amžiaus patirties analizė rodo, kad AEI plėtros tempai buvo šiek tiek didesni negu elektros energijos vartojimo augimas. Vis dėlto AEI dalis per 20 metų padidėjo neįspūdingai: nuo 20 proc. 2000 metais iki 30 proc. 2020 metais.

Žaliosios elektros energijos gamybos apimčiai didinti būtinos milžiniškos investicijos. Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje į vėjo ir saulės energetikos projektus investuojama vidutiniškai apie 40 mlrd. eurų ir galia padidinama 20–25 GW. Tad jau dabar aišku, kad ateityje šie vidutiniai skaičiai turės būti 3–4 kartus didesni.

Vėjo jėgainių ir saulės jėgainių parkai bus pagrindiniai elektros energijos gamybos šaltiniai. Jų plėtra yra gerai matoma. Ne tokia pastebima, bet svarbi yra žaliojo vandenilio gamybos technologijų pažanga. Būtent šios dujos, pagamintos naudojant AEI, būtų alternatyva iškastinio kuro produktams, nuo kurių yra itin priklausomos tam tikros ekonominės veiklos sritys, pavyzdžiui, perdirbamoji pramonė, sunkusis kelių transportas, laivyba, aviacija. Siekiant nulinių emisijų, ištisi pramonės sektoriai turės investuoti ir plėtoti vandenilio technologijas ir išvestinius žaliojo vandenilio produktus.

Galimybės Lietuvai

Europos vandenilio strategijoje numatyta iki 2030 metų bendrijoje įdiegti 40 GW galios pajėgumų vandenilio gamybai elektrolizės būdu. Taigi reikės maždaug trečdalio dabar Europoje veikiančių saulės ir vėjo jėgainių, arba 100 GW galios, kad vandenilis būtų gaminamas žaliuoju būdu. Šis pokytis reiškia 300 mlrd. eurų investicijų.

Pirmieji žingsniai žaliojo vandenilio ir biodujų energetikai plėtoti žengiami ir Lietuvoje. Energetikos ministerija iki 2022 metų pavasario tikisi parengti žaliojo vandenilio sektoriaus plėtros – veiksmų planą. Planuojami eksperimentiniai projektai, pavyzdžiui, vasarą Lietuvos dujų perdavimo sistemos operatorius „Amber Grid“, „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) ir bendrovė „SG dujos Auto“ pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl vandenilio gamybos „Power-to-gas“ (P2G) technologijos plėtros. Vykdant šį projektą, pirmą kartą prie Lietuvos dujų sistemos bus prijungtas žaliąjį vandenilį gaminsiantis įrenginys. Planuojama, kad žaliosios vandenilio dujos, naudojant P2G technologiją, Lietuvoje bus pradėtos gaminti 2024 metais.

„Amber Grid“ užsibrėžė iki 2030 metų šalies dujotiekius pritaikyti vandeniliui transportuoti.

Ekspertų teigimu, per ateinantį dešimtmetį vandenilio paklausa Europoje viršys paklausą, ir tai gali atverti unikalių galimybių Baltijos šalims – jos gali tapti svarbiomis žaliojo vandenilio gamintojomis dėl gamtinių sąlygų, palankių atsinaujinančios energetikos plėtrai. Tarkim, vandenilio gamybai galės būti naudojama perteklinė elektros energija, sugeneruota vėjo.

Tačiau nemažai kitų šalių ambicijos šioje srityje yra pažengusios gerokai toliau. Vandenilio strategijas turi Vokietija, Prancūzija, Italija. Daug žadančių projektų imasi privačios bendrovės. Pavyzdžiui, viena didžiausių pasaulyje azoto trąšų gamintoja „Yara“ kartu su partnerėmis šį rugpjūtį Norvegijoje įkūrė bendrovę „Hegra“. Pasitelkdama žaliąjį vandenilį įmonė sieks amoniaką gaminti be CO2 emisijos, sudarydama pagrindą intensyviai plėsti žaliųjų trąšų gamybą, taip pat planuojama gaminti netaršų kurą laivams. Dabar „Yara“ yra didžiausia teršėja Norvegijoje, todėl nenuostabu, kad prie transformacijos daug prisideda ir valstybė – tikėtina, kad projektas gali gauti viešąjį finansavimą.

Įgyvendindami šį projektą, norvegai siunčia signalą konkurentams, pavyzdžiui, Jonavos „Achemai“, kuri yra viena didžiausių pramonės įmonių Lietuvoje ir kurios CO2 emisija yra didžiausia. Lietuviškas verslas turės rasti sprendimų ir investicijų, kad išliktų konkurencingas žaliojoje aplinkoje.

Apskritai visos tendencijos siunčia gana aiškią žinią tarptautiniam ir Lietuvos verslui: siekiant prisidėti prie kovos su klimato kaita, daugeliui sektorių, kurių tarša vis dar didelė, reikės keistis iš esmės – diegti naujausius technologinius sprendimus, padedančius mažinti emisijas ar net keisti verslo modelį. Viena vertus, prireiks didelių investicijų. Kita vertus, pasaulio investuotojai ir finansų institucijos kaip niekada iki šiol yra suinteresuoti prie tokių pokyčių prisidėti. Artimiausia ateitis gali ir privalo būti ekologiška. Bet, kad ji tokia taptų, reikės visų – ir valstybės, ir visuomenės, ir verslo bei investuotojų – sutelktų pastangų.