Dominykas Markevičius

BOMBA

Atsikrenkštęs pradedu:

Netoli mano namų yra geležinkelio stotis, o netoli jos – apleistas pastatas, kaip vėliau paaiškėjo – buvusi traukinių iškrovimo stotis. Kaip tik ten ir įvyko linksmiausias mano vaikystės nuotykis. O prasidėjo jis šitaip.

Vieną vakarą, maždaug pusę devynių, aš su draugu Tadu išėjome pasivaikščioti – bent jau taip galvojo mūsų tėvai. Iš tiesų mes judėjom su pora lapų folijos kuprinėje ir vidutinio dydžio tuščiu buteliu. Šiuos daiktus mes ruošėmės panaudoti kilniam tikslui – sprogdinimui. Radau internete, jog į butelį įdėjus folijos, įpylus apie stiklinę vamzdžių valiklio „Kurmis“ ir viską gerai suplakus, įvyksta smagi cheminė reakcija. Tai sužinojome visai neseniai, taigi mums knietėjo pabandyti. Mes ilgokai laukėme šio vakaro ir pagaliau jis atėjo. Jau prieš dvi dienas nusipirkome valiklio, jį paslėpėme atokioje, sprogimui tinkamoje vietoje ir dabar keliavome jo pasiimti.

Ėjome tylėdami. Norėjome nusigauti ten kuo greičiau ir, tikiu, galvojome abu apie tą patį – ar stipriai sprogs… Užsisvajoję, net nepastebėjome, kaip atsidūrėme netoli anksčiau minėto pastato. Netoliese augo medis, kurio drevėje paslėpėme „Kurmį“. Pradėjome žygiuoti link jo, kai staiga mums už nugarų pasigirdo keiksmai. Atsisukę išvydome automobilį, o šalia jo stovinčius tris jaunuolius. Nuo jų sklido alaus ir cigarečių tvaikas. Vienas vos pastovėjo ant kojų, kiti buvo dar gyvybingi ir piktai šūkavo mums, jog sustotume. Mes, aišku, ilgai nesvarstėme ir pasileidome bėgti. Tačiau aš netoli tenubėgau – mane sugavo. Per tą laiką mano draugas Tadas jau būtų spėjęs pasprukti, tačiau jis stovėjo kaip įkaltas vietoje ir nejudėjo. Aš jam riktelėjau :

– Bėk! Ko tu lauki ?!

Tačiau Tadas vis vien nesijudino iš vietos. Tuomet pajutau dvoką, sklindantį nuo mane laikančio vaikino. Jis tarė :

– Kur susiruošei, (…)snargliau?! Duodi telefoną !(…)

Vaikinuko draugai pritardami šūkavo, artindamiesi prie mūsų. Tą akimirką man šovė kvaila – o gal nuostabi – mintis. Apie tai buvau perskaitęs vienoje knygoje, keista, jog ją prisiminiau kaip tik dabar. Įkišau ranką į kišenę, joje gulėjo mano sportinė kepurė. Sugniaužiau ją taip, jog liko kyšoti tik snapelis. Staiga ištraukiau kumštį iš kišenės ir pakišau vaikinui tiesiai po nosim. Surikau :

– Tuoj mes čia visi sprogsim!

Ilgšis skubiai mane paleido, tačiau nesitraukė nė per žingsnį. Mačiau, jog išsigando, kaip ir kiti du, tačiau, rodos, visi buvo pakankamai girti, jog patikėtų. Tai pamatęs, aš lėtai pradėjau trauktis atgal, o Tadas, prišokęs prie manęs, dar pridūrė :

– Jis nejuokauja! Tikrai! Tai jam ne pirmas kartas!

– Skaičiuoju iki trijų, – pasakiau aš garsiai. – Vienas, du…

Ir uždėjau ranką ant kyšančio snapelio. Šio judesio pakako, ir visi trys pasileido į senąją traukinių iškrovimo stotį. Aš išlyginau kepurę ir užsidėjau ją ant galvos.

– Na tu ir duodi, – vis dar negalėjo atsitokėti Tadas.

– Tai jam ne pirmas kartas,- pamėgdžiojau draugą, ir abu nusijuokėme.

Abu ruošėmės keliauti toliau, kai netikėtai pasigirdo balsas :

– Tai gal gyvent nusibodo, (..) ?! Ar mes tau panašūs į (…) (…) (…) ?

Pasirodo, automobilyje sėdėjo dar du vaikinai, o mes jų per žioplumą nepastebėjome. Abu keikdamiesi puolė prie mūsų. Mes lyg susitarę pasileidom link „Kurmio“ slėptuvės. Už nugaros trumpam stojo tyla, tačiau netrukus mūsų ausis vėl pasiekė keiksmažodžių lavina. Netrukus pribėgom medį. Greitai įkišau ranką į jo drevę, ištraukiau buteliuką valiklio, įsimečiau jį į kuprinę ir vėl puoliau bėgti. O balsai vis artėjo. Buvau išties išsigandęs. Tadas netrukus mane prisivijo ir abu lėkėm taip, kaip dar niekad gyvenime nebėgom ir turbūt niekada nebėgsim. Netrukus atsidūrėme prie apleisto pastato. Gerai įsiklausėme. Rodos, šauksmų nebesigirdėjo. Tadas sumikčiojo :

– Eina sau… Jau maniau, kad viskas.

Aš vis dar gaudžiau kvapą, taigi tik sulinksėjau galva.

– Klausyk, o gal bandom kitą kartą, a? – kažkaip gailiai pasakė Tadas.

– Ką-ą ?! Juk taip ilgai laukėm šito vakaro! Kada vėl ištrūksime iš namų? Be to, nesakyk – gerai apgavom tuos gvėras, – pasakiau aš.

Tadas apsižvalgė ir tarė :

– Na gerai, greit padarom tą bombą ir varom namo.

Aš tik nusišypsojau, ir pro išdaužto lango rėmus įlindome į apleistą namą. Aplink jau buvo tamsu, beveik nieko nesimatė, tik netoli lango įžiūrėjau kažkokį nedidelį pakrypusį stalą. Ant jo, ištraukęs iš kuprinės, sudėjau viską, ko reikia mūsų bandymui. Po kelių minučių prieš mane stovėjo naudojimui visiškai paruoštas butelis. Paėmiau jį į rankas ir pradėjau įnirtingai plakti. Tadas lyg užburtas stebeilijosi į mano rankas. Deja, plakiau neilgai. Netikėtai žvilgtelėjęs į šoną, už poros metrų išvydau penkis mėnesienos apšviestus veidus. Pradžioje sustingau – pamaniau, jog vaiduokliai, tačiau, kai pasigirdo keiksmai, viską supratau. Mečiau butelį į tą penketą ir liuoktelėjau per langą. Kiek pabėgęs supratau, jog draugo nėra šalia. Stabtelėjau, kiek pamindžikavau – juk negalėjau jo palikti, tačiau netrukus Tadas klykdamas prašvilpė pro mane, o paskui jį atskriejo sauja akmenų ir plytgalių. Abu pasileidome per pievą link geležinkelio. Už nugaros girdėjosi garsūs šūkavimai ir keiksmai. Matyt, vaikinai rimtai buvo įpykę. Jau pamaniau, kad šiąnakt namo negrįšim, kai pastebėjau traukinio vagoną be stogo. Šiaip ne taip į jį įsiropštėm. Kritom ant šaltų lyg ledas grindų ir apmirėm. Balsai artėjo. Artėjo ir keiksmų lavina. Įpykusių…

Ir tuomet nuaidėjo sprogimas. Galingas. Viskas teisinga – butelis sprogsta po keleto minučių.

-Valio!!!- pašokom šaukdami ir keldami rankas į viršų.- Pavyko!!!

Klasėje kapų tyla. Pagaliau iš paskutinio suolo pasigirsta Povilo balsas:

– Na ir?

– Kas – na ir..?- pasiruošiu gynybai.

– Kas toliau? Ar juos sugavo?- vėl pasigirsta nekantrus mūsų Povilo balsas.

– Nežinau… Nesugalvojau.

– Kaip nesugalvojai? – pasipiktina didysis Povilas.

– Iš tiesų, lyg ir trūksta paskutinio sakinio,- pareiškia mūsų lietuvių kalbos mokytoja.- Sėskis, Dominykai. Devyni.

Po pamokos Povilas užtveria man kelią.

– Klausyk, o čia tikrai taip gali būti?

– Kas? – nesuprantu.