Dominykas Vaitiekūnas Panevėžio muzikiniame teatre pristatys albumą „100 aš“

Šią savaitę savo 35-ąjį gimtadienį atšventęs dainų kūrėjas, atlikėjas ir aktorius Dominykas Vaitiekūnas atvyksta į Panevėžio muzikinį teatrą – spalio 14 d. gimtojo miesto publikai jis pristatys debiutinį solinį albumą „100 aš“. Jame kalbama apie vidinius konfliktus ir personažus, kurie gyvena mumyse, kartais neleisdami ramiai miegoti.

Su kokiomis mintimis pasitikote 35-ąjį gimtadienį?

Kiekvienas gimtadienis priverčia susimąstyti, kur šiuo metu esu ir kur norėčiau būti. Bandau atsakyti sau į klausimą, kaip neišsibarstyti gausybėje veiklų. Mąstau apie norą būti reikalingam, ir apie tai, ką reiškia bręsti. Nežinau, ar galiu sakyti „senti“, nes senas dar nesijaučiu.

Dominykas 25-erių ir 35-erių – labai skirtingi žmonės?

Labai. Nenorėčiau būti 25-erių.

Kodėl?

Galbūt dabar lengviau priimu gyvenimą. Prieš dešimt metų buvau labai nekantrus, norėjau visko čia ir dabar.

Ar su kiekvienu gimtadieniu albume apdainuojamų „aš“ vis daugėja?

Nepasakyčiau. Su metais tiesiog geriau save pažįsti, atrandi savyje tai, ko iki tol gal nebuvai pastebėjęs. Kartais nustembi arba bandai neigti – ne, čia ne aš. Arba kiti sako, kad tai ne tu. „100 aš“ yra metafora, vieną dieną tų „aš“ gali būti tūkstantis, kitą dieną tik du. Bet albumas turbūt apie tai, kad aš, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu daug skirtingų požiūrio taškų.

Kaip gimė albumas?

Viskas vyko labai natūraliai, dainos, atrodo, pačios „rašėsi“. Norėjosi kalbėti apie buvimą savimi, bet kalbėti ne abstrakčiai. Pradėjau mąstyti, ką reiškia būti savimi, ir man pasirodė, kad šis klausimas veda prie vidinio konflikto. Man, kaip aktoriui, įsivaizduoti savyje gyvenančius personažus, kurie tarpusavyje konkuruoja, buvo gana paprasta. Nors albume ir nėra šimto dainų, visų personažų neapdainuoju, tačiau kūriniuose daug užuominų apie žmogaus daugialypiškumą.

„Ką reškia būti savimi, jei skirtingų manęs šitiek daug“, dainuojate kūrinyje „100 aš“. Ar radote atsakymą? O gal tokių klausimų iš viso nereikia kelti?

Geriausia, kad tokių klausimų nekiltų. Mes ir taip būname savimi, bet svarbu, ar mums tas buvimas patogus, ar kankinantis. Dažniausiai šitas klausimas kyla, jei žmogus jaučiasi nepatogiai, jeigu kas nors jam yra primesta aplinkos. Man toks klausimas kilo dėl daugelio priežasčių. Savęs stebėjimas man yra karšta ir jautri tema. Vis dėlto jei galite nekelti tokių egzistencinių klausimų, nekelkite.

Svarbiausia, kad būtų patogu?

Svarbiausia, kad nebūtų sunku. Jeigu mums patiems su savimi sunku, kitiems su mumis irgi bus sunku.

Nežinau, ar patogumas svarbiausia. Mes turime įvairiausių patirčių, traumų, kitų priklijuotų ar pačių prisiklijuotų etikečių. Nėra lengva gyventi su tam tikrais dalykais, kurie nuo mūsų nepriklauso. Reikia mokytis tolerancijos sau ir gyvenimo posūkiams, kurie būna nepatogūs. Mes patys sau būname nepatogūs.

Sakoma, genialiausia kūryba gimsta iš kančios. Ar tikrai kūrėjas turi kentėti?

Ne, kūrėjas, manau, kaip ir visi žmonės, kaip kepėjas, virėjas, bet kuris kitas -ėjas, turėtų kuo mažiau kentėti.

Kuriuos „aš“ sunkiausia priimti?

Sunku priimti savyje burbančius ir kritikuojančius žmones, pirmūną, kuris nori viską padaryti tobulai ir laukia, kad kas nors parašytų dešimtuką.

Pirmasis albumo „100 aš“ pristatymo koncertas vyks Panevėžio muzikiniame teatre. Ar gimtojo miesto sceną pasirinkote atsitiktinai?

Tiesą sakant, taip, tačiau tai bus tikrai simboliška. Programoje pasakoju istorijas iš savo mokyklos laikų, jos visos susijusios su Panevėžiu. Tai bus pirmasis mano solinis pasirodymas gimtajame mieste, kuriame praleidau daugiau kaip pusę gyvenimo. Kol kas pusę (juokiasi). Man labai įdomu susipažinti su Panevėžio publika.

Su kuo jums asocijuojasi Panevėžys?

Visų pirma su mokykla, Juozo Balčikonio gimnazija. Tai vienas geriausių man nutikusių dalykų. Gimnazijoje susiformavo labai aukšti kriterijai sau, gyvenimui ir pasauliui. Kartais su tuo nėra lengva gyventi (šypsosi).

Panevėžys taip pat asocijuojasi su profesinio kelio pasirinkimo pradžia, su egzistenciniais paauglystės klausimais, perskaitytomis knygomis, su tuščiomis gatvėmis sekmadieniais. Nežinau, kaip yra dabar, bet anksčiau savaitgaliais visi būdavo namuose, o man norėdavosi „išeiti į žmones“.

Ar šiuo metu vis dar norisi „išeiti į žmones“?

Kai baigiau mokyklą, norėdavau būti tarp žmonių, bet dabar mieliau turėčiau trobelę miške, kurioje leisčiau laiką vienas ir be telefono. Svarbiausia balansas. Man patinka žmonės, gera su jais bendrauti, tačiau būtų gerai turėti vietą, kur galėčiau ramiai pabūti po koncertų. Norisi gyventi ir mieste, ir miške.

Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Panevėžys?

Jaučiu, kad miestas tapo atviresnis, kiekvieną kartą sugrįžęs atrandu vis naujų vietų, žmonės didžiuojasi pokyčiais. Mano mama vieną sykį manęs neišleido, kol neapėjau atsinaujinusio parko ir nepamačiau visų takelių ir šviestuvų (juokiasi).

Bendraudamas su mokytojais, vyresniais žmonėmis jaučiu, kad visi augame ir bręstame, ypač daug teigiamų pokyčių įvyko per pastarąjį dešimtmetį. O gal taip atrodo ir dėl to, kad aš pats tapau sąmoningesnis.

Šiuo metu labiausiai dėkingas esate…

Rudeniui, kad nebėra taip karšta, ir savo šuniui, kuris labai kantrus ir leidžia man rytais pamiegoti.

Ačiū už pokalbį.

Interviu parengė Paulina Petrauskaitė