Dviejų grandų susitikimas per kūrybą

Prasminga, kad legendinio režisieriaus Juozo Miltinio gimtadienio dieną, rugsėjo 3-ąją, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centre buvo atidaryta dailės legendos Jono Švažo jubiliejinė tapybos darbų paroda. Ši iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių sudaryta paroda supažindina su vieno iškiliausių lietuvių tapytojų kūryba.

„Švažas norėjo tapyti mano portretą – padarė piešinį, buvo labai įdomus. Portreto tapyti nebuvo pradėjęs. Jis gamtoj paveikslo neužbaigdavo – nutapydavo ateljė pagal eskizus. Bet nuo to karto nebesusitikom. Dėl sveikatos nieko neįtariau – jo mirtis man buvo staigmena“, – tokius J. Miltinio prisiminimus yra užrašęs Vladas Žukas.

J. Miltinis yra pasakojęs, kad J. Švažas (1925–1976) buvo įdomi asmenybė – poetiškas, lyriškas, ir atviras, ir užsidaręs, turintis turtingą pasaulį.

Tapytojas gimė 1925 m. rugpjūčio 5 d. Urvikiuose, Mažeikių rajone. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje 1938–1944 m. Dailės studijas tęsė 1946–1953 m. tuometiniame Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1953 iki 1976 metų dėstė tapybą. 1965 m. J. Švažui buvo suteiktas docento vardas, 1953 m. buvo priimtas į tuometinę Lietuvos TSR dailininkų sąjungą. Anksti išėjęs tapytojas (mirė 1976 12 14), sukūrė arti tūkstančio tapybos darbų, pastelių ir piešinių, priklausančių Lietuvių dailės aukso fondui.

J. Švažas buvo itin mėgstamas kaip pedagogas dailės instituto studentų, jaunų dailininkų. 1953–1959 m. jis vadovavo jaunųjų dailininkų sekcijai. Aktyvus ir visuomeniškas dailininkas nuo 1956 m. buvo sąjungos valdybos narys; 1959–1969 m., 1973–1974 m. – tapybos sekcijos biuro pirmininkas. Buvo aktyvus Pabaltijo tapybos bienalių iniciatorius. Svajojo, kad bienalės (vėliau trienalės) Vilniuje taptų tikra tapybos švente, išryškintų skirtingų mokyklų bei krypčių menines tendencijas. Surengė 1969, 1972, 1975 metų tapybos trienales.

„Mano karta J. Švažą pažinojo iš darbų, daug kas mokėsi iš jo kūrybos ir jis daug kam padarė įtaką. Apie J. Švažą žinojau daug, nors nebuvau asmeniškai su juo pažįstamas. Man studijų metais dėstė Vincentas Gečas, kuris su J. Švažu buvo artimas bičiulis. Apie jo kūrybą pasakodavo daugiau nei galėtum perskaityti ar išskaityti iš darbų“, – atidarant parodą pasakojo dailininkas, menotyrininkas Sigitas Laurinavičius.

Gerai J. Švažą pažinojęs Rimantas Žilevičius susirinkusiems į parodos atidarymą pasakojo apie šią iškilią asmenybę, dailės studijas ir dailininko kūrybos ypatumus. Pasak jo, menininkas buvo labai jautrus, labai nemėgo kvailų, bukų žmonių. Jis ragino įsižiūrėti į paveiksluose savita maniera nutapytus medžius ir pajausti jų dramatizmą. R.Žilevičius citavo Česlovo Kudabos žodžius, kad talentingi žmonės dažnai gimsta miestuose, įsikūrusiuose upių santakose.

Juozo Miltinio palikimo studijų centre vykstančioje parodoje lankytojai gali pamatyti J. Švažo nutapytus Vilniaus senamiesčio peizažus. Čia rodomas ir dailininko autoportretas. J. Švažo tapybos stilistika inspiruota fovizmo, todėl joje vyrauja ryškių spalvų ritmai ir kontrastai. Dailininkas rėmėsi modernistiniais kūrybos principais, netikėtų formų kompozicijomis ir moderniais spalviniais sprendimais. Savitą tapybos kalbą J. Švažas išvystė pasitelkęs industrinio peizažo žanrą.

„Šioje parodoje eksponuojami miesto peizažai persmelkti nerimo ir inspiruoja filosofinius apmąstymus: nakties nerimą, egzistencinį vakaro liūdesį ir kt. Platus potėpis, dekoratyvios ryškios spalvų dėmės išreiškia nepakartojamą tapytojo siekį interpretuoti, ieškoti. Tai labai artima paties J. Miltinio teatro koncepcijai – siekti išskirtinumo, aukščiausių meno idėjų standartų, vengti kompromisų ir vidutiniškų sprendimų“, – teigė viena parodos rengėjų, J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė.

J. Švažo tapyba atspindi ir septintojo dešimtmečio dailės tendencijas – eksponuoti kūrinius neoficialiose erdvėse. 1967 metais Panevėžyje atidarant naująjį teatro pastatą J. Švažas surengė savo personalinę parodą, kurią pats sukomponavo iš maždaug keturiasdešimties kūrinių.
Panevėžio dramos teatro erdvėse savo darbus rodė ir Vincas Kisarauskas, Aloyzas Stasiulevičius, Bronius Uogintas, Bronė Mingilaitė Uogintienė, Leonardas Tuleikis ir kiti dailininkai.

Paroda veiks iki spalio 24 d.

Virginijos Januševičienės tekstas