Edmundo Malūko romanas „Vytauto žemė“ pakvies į XIV amžių

Spalio 5 d., trečiadienį, 17.30 val. Panevėžio dailės galerijoje – naujos knygos sutiktuvės. Pristatomas ką tik išleistas rašytojo Edmundo Malūko istorinis romanas apie Vytautą Didįjį ir XIV amžiaus Lietuvą – „Vytauto žemė“.

Knygą bus galima įsigyti su didžiausia nuolaida ir autoriaus autografu. Įėjimas laisvas.

Romano sutiktuvėse apie kūrybinį bedradarbiavimą su E.Malūku pasakos leidėja Regina Magilienė. Stiliaus ypatybes ir personažų paveikslus aptars knygos redaktorė Gertrūda Rinkūnienė. Muzikuos kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ – Karalienės Mortos premijos laureatas (vadovė Rima Mureikienė).

„Vytauto žemė“ – dvyliktoji E.Malūko knyga, brandžiausias ir didžiausios apimties (704 psl.) kūrinys, septynerių įtemptų darbo metų rezultatas.

Kaip teigia pats rašytojas (pagal profesiją veterinarijos gydytojas), – „istorinis romanas skirtas ne nugramdyti kaulus, o ant istorinio skeleto aplipdyti raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti praeities gyvybę“. Rašant „Vytauto žemę“, autoriui teko „išsimaudyti XIV a.papročiuose, paklaidžioti tikėjimo labirintuose, pažinti Vytauto žmoną Oną, nulydėti link Maskvos jų dukterį Sofiją“. Prisiėjo išsiaiškinti to meto madą, muziką, šokius, ritualus, kulinariją, senovinę kalbą… ir nustebti: „Koks spalvingas, alsiai įdomus ir pamokantis Lietuvos XIV amžius!“

Kuriant romaną konsultuotasi su istorikais – prof. Alfredu Bumblausku (Krėvos sutartis, Kęstučio mirtis, Vytauto kanceliarijos laiškai); Inga Baranauskiene  ir Tomu Baranausku (XIII-XIV a. pilių statybos ypatumai, Vytauto epocha); prof. Rimvydu Petrausku (Vytauto aplinkos, diduomenės charakteristika), Alfredu Paberžiu, Vaiva Urbelioniene ir kitais. Taip pat su muziejininkais, baltų senųjų simbolių tyrinėtojais, gamtmeldystės ir senovės baltų tikėjimo žinovais, ginklininkais, žirgininkais. Naudotasi daugiau nei 50-čia rašytinių šaltinių, aplankytos su romano siužetu susijusios istorinės vietovės. Apie tai renginyje pasakos pats rašytojas, iliustruodamas skaidrėmis.

Su Panevėžiu glaudžiai susijęs E.Malūkas – vienas produktyviausių ir sėkmingiausių rašytojų po Nepriklausomybės atkūrimo. Bendras jo knygų skaičius jau perkopė pusę milijono vienetų, tiražai kartoti 140 kartų. Didžiąją dalį rašytojo kūrybos išleido panevėžiečių leidykla „Magilė“, su kuria rašytojo bendradarbiavimas tęsiasi du dešimtmečius, nuo milžinišku 40 tūkst. tiražu išleisto ir ne sykį kartoto itin populiaraus romano „Šiukšlyno žmonės“.

Išskirtinė rašymo maniera, su niekuo nesupainiojamas „malūkiškas“ stilius, aštrios pirmųjų romanų socialinės, kriminalinės temos, persipinančios su romantizmu, misticizmu, glumino literatūros kritikus. E.Malūko kūrybą mėginta niekinančiai priskirti „5-jo puslapio“ ar  „geltonajai“ literatūrai, nors niekas iki šiol argumentuotai nepaaiškino, kas tai yra. Tuo tarpu cituojant Joną Meką, – nėra kitokios literatūros, tik skaitoma arba neskaitoma.

Edmundas Malūkas – skaitomas. Nuo „Karalienės Barboros“ – kitoks. Bet ne mažiau įdomus ir intriguojantis. Naujausias kūrinys „Vytauto žemė“ – įtraukianti, lietuvybe pavergianti knyga, atspindinti esminius XIV a. įvykius: gamtmeldystės ir krikščionybės sankirtą, santykius su Lenkija, valstybės kūrimą, lemtingiausius mūšius. Per įspūdingai sukurtą Moters – kunigaikštienės Onos paveikslą, jos santykius su mylimu vyru, dukra Sofija, Jogaila, Skirgaila, Julijona ir kitais personažais skleidžiasi pagrindinės vertybės – meilė, ištikimybė, moteriška išmintis, tvirtas pirmosios valstybės damos charakteris.

Apie autorių:

Edmundas Zenonas Malūkas (g.1945) – rašytojas, veterinarijos gydytojas ir diplomuotas patentologas, Lietuvos politinis bei visuomeninis veikėjas, 2008-2009 m. ėjęs Trakų rajono savivaldybės mero pareigas. Detektyvų rašytojų sąjungos vicepirmininkas, rašo straipsnius, kuria scenarijus kino filmams, televizijos serialams.

Lietuvos rašytojų sąjungai nepriklausantis rašytojas išsyk pamėgtas skaitytojų už romanus  „Kraujo skonis“(1992m.); „Juodieji želmenys“(1996); Moters kerštas“(1994); „Šiukšlyno žmonės“ (1995); „Migla“ (I) ir „Migla (II), 2001m.; „Duženos“(2002); „Karalienė Barbora“(2007);  „Dilgės“(2009). Išleido ir du apsakymų rinkinius: „Vilko duona“(1998) bei „Likimų šnekos“(2009).

E.Malūkas – atsako į klausimą, kodėl ėmėsi Vytauto Didžiojo temos:

– Kas, jei ne aš? Imtis temos, kurios rašytojai, regis, vengia, paskatino du argumentai  – kūrybinė ambicija ir rašymo patirtis. Gi kunigaikščio Vytauto asmenybė ilgus amžius tarsi miglos apglobta. Vienas kitas charakterio bruožas metraščiuose ir  – karai, karai, karai. Sau iškėliau dar didesnę užduotį: ne tik pavaizduoti Vytautą Didįjį, bet atskleisti epochą, kurioje jis gyveno. Ir taip, kad liepsnotų tokia aistra, tokia meilė, jog net kvapą gniaužtų. Vertinant iš pirmųjų atsiliepimų, man pavyko. Vytautas Didysis – Lietuvos praeities milžinas, iškiliausia mūsų tautos istorinė asmenybė, kuri šiandien mus įkvepia, šiek tiek liūdina ir lieka gaubiama paslapties…Iš amžių, pažinusių dideles viltis ir didybę, gimsta vienybės ir drąsos amžiai.

     Grožinė literatūra apie Vytautą Didįjį – negausi:

1. 1796 m. Liudwig von Baczk, romanas „Vytautas Lietuvos didysis kunigaikštis“ (Vitold Grosfurst von Lithauen). Siužeto pagrindas – Vytauto ir Jogailos priešprieša.
2. 1809 m. Liudvikas Rėza, poema „Ona ir Vytautas“ (“Anna und Vitold“). Tema – abipusė meilė ir pasiaukojimas.
3. 1845 m. Jozefas Ignacas Kraszewskis, poema „Vytauto mūšiai“ (“Witoldowe boji”). Lietuvoje paskelbta „Lietuvos legendos“ rinktinėje.
4. 1900 m. Henryko Sienkiewicziaus romanas „Kryžiuočiai“ . Žalgirio mūšio vaizdavimui skirtas siužetas, kur apie Vytautą kalbama, bet niekas jo nemato. Tik pabaigoje pasirodo lyg slapukas.
5. Jono Mačiulio – Maironio (1862-1932) poezija. Istorinė draminė trilogija: „Kęstučio mirtis“ (1921 m.), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925 m.), „Didysis Vytautas – karalius“ (1930 m.).
6. Vytauto mirties 500 metų jubiliejui skirti du romanai: Kazio Puidos (1883-1945) „Magnus Dux“ (1932 m.) ir Antano Vienuolio-Žukausko (1882-1957) „Kryžkelės“ . Kritikų abu įvertinti kaip silpni.
7. 2005 m. Jonas Užurka „Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho“.

Istorinio romano „Vytauto žemė“ sutiktuvės:

Pirmasis roomano pristatymas įvyko rugsėjo 8 d. Senuosiuose Trakuose, LDK Vytauto gimtinėje, kur stovėjo Gedimino pilis, vėliau gyveno kunigaikštis Kęstutis su Vytauto motina kunigaikštiene Birute. Šiuo metu ten išlikęs XV a. vienuolynas;

2016-10-05, 17.30 val. – Panevėžio dailės galerijoje;

2016.10.27, Vytauto Didžiojo mirties dieną, vyks iškilmingas renginys Trakų Salos pilyje.

Maloniai kviečiame dalyvauti!