Europos Parlamento narių Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės interviu su Sakartvelo didžiausios opozicinės partijos „Vieningas nacionalinis judėjimas“ vadovu Grigol Vashadze.

R. Juknevičienė:

– Sveiki. Šiandien mes kalbamės su Sakartvelo, lietuvių numylėto krašto, atstovu, didžiausios opozicinės partijos „Vieningas nacionalinis judėjimas“ vadovu Grigol Vashadze. Šiai politinei partijai iki jo vadovavo Michailas Saakašvili.

G. Vashadze yra Sakartvelo Parlamento narys bei buvęs kandidatas į prezidentus, pakliuvęs į rinkimų antrąjį turą ir labai gerai juose pasirodęs. Tai tik įrodo, kad didelė dalis Sakartvelo žmonių nėra patenkinti dabartinės valdžios valdymu.

Mes su Andriumi šiandien norime pakalbinti Grigol ir kartu pasiklausyti, papasakoti apie pastaruosius įvykius šioje šalyje, kurie, beje, vystosi labai įdomiai. Jūs žinote, mes jau ne kartą sakėm, jog Gruzija – Sakartvelas – ir Lietuva šiandien turi gana panašių bruožų, kada valdančiųjų partijų vadovai, panašiai kaip ir mūsų šalyje, yra uždirbę daug pinigų Rusijoje ir labai panašiu stiliumi bandantys valdyti valstybes.

Nuo šiol aš kalbėsiu rusiškai. Kai kas Lietuvoje klausia, kodėl jūs kalbate rusiškai, o ne kitomis kalbomis? Mano atsakymas tuomet toks, kad vienintelis geras dalykas kurį man davė Lietuvos okupacija, kad išmokau rusų kalbą, o kalba padeda bendrauti. Daugelis šių pokalbių klausytojų Facebook’e yra mūsų kartos, rizikos grupės, kaip dabar vadinama, žmonės. Taigi rusų kalba kol kas yra ta, kuria tos kartos atstovams yra lengviau bendrauti. Andriau, žodis tau. Aš jus, Grigol, jau trumpai pristačiau, o Andrius pasakys, kodėl Jūs toks svarbus.

A. Kubilius:

– Ačiū, Rasa.

R. Juknevičienė:

– Dar nepristačiau, kad ir Gruzijos užsienio reikalų ministru buvote. 

A. Kubilius:

– Kaip tik ir norėjau nuo to pradėti. Ačiū, Rasa. Laba diena, Grigol Vashadze. Aš bandau prisiminti, kaip seniai mes pažįstami. Ir tai netgi sunkiau, nei pristatyti G. Vazhadze, žinomą Gruzijos politiką, ilgą laiką buvusį užsienio reikalų ministrą sunkiu ir įdomiu laikotarpiu, 2008-2012 metais, kaip tik mums atėjus į valdžią, po Rusijos agresijos. Ir, žinoma, kad labai svarbu, ką ir minėjo Rasa, kad Grigol Vashadze dalyvavo Prezidento rinkimuose 2018 metais ir buvo labai stiprus kandidatas nuo opozicijos. Jei gerai pamenu, netgi laimėjo pirmąjį turą. O antrasis turas vyko, pasakyčiau, įdomiomis aplinkybėmis:  kuomet partijai vadovaujantis Bidzina Invanišvili staiga nusprendė, jog jis sumokės skolas bankams už gyventojus ir rinkėjus. Tai buvo padaryta ir, aišku, kad tai turėjo didžiulės įtakos rinkimams. Grigol nelaimėjo rinkimų, tačiau iš to galima pasimokyti ir padaryti išvadas, nes Sakartvele greitai, jau šį rudenį, vyks labai svarbūs parlamento rinkimai. Apie tai mes jau šiek kalbėjome su Gruzijos politikais, jūsų kolegomis. Kalbėjome dar iki pastarosios savaitės įvykių, tačiau, manau, kad su jumis mes galime pakalbėti apie tai, kas nutiko praėjusią savaitę, ir ko mes galime laukti, kaip mes galime padėti. Padėti pirmiausia Gruzijai, o ne mūsų draugams pagal politines ideologijas. Padėti Gruzijai įrodyti, kad ji tampa europietiška valstybe, pagal demoktratinių rinkimų standartus. Manau, kad tai – pati svarbiausia tema, kurią mes turime aptarti. Dabar žodis jums.

G. Vashadze:

– Pirmiausia labai ačiū Rasai ir Andriui už viską, ką jūs padarėte, būdamas Ministru Pirmininku. Turėjau galimybę ir malonumą su Andriumi ir Rasa susitikti 3 kartus. Ačiū už viską, ką Lietuva padarė, kad Gruzija greitesniu tempu eitų Europos Sąjungos ir NATO link. Jūs esate tikri mūsų šalies sąjungininkai, nes neturite, ką Andrius paminėjo – nei ideologinių, nei partinių simpatijų. Jūs stovite kartu su Gruzijos tauta ir mūsų valstybe.  Aš tai labai branginu, ir mes esame jums už tai dėkingi. Dėl dabartinės situacijos, kad aš nekalbėčiau monologu, pabandysiu labai trumpai atsakyti, o po to mes aptarsime. Taigi, kur mes esame. Greitai prabėgsime per pačius svarbiausius įvykius. Pirmiausia, kaip ir visada, nors mes ir ne marksistai, pradėkime nuo ekonomikos. 2012 metais kuomet įvyko taikus valdžios perdavimas, mes perdavėme sveiką ekonomiką.

Aš jums pasakysiu keletą skaičių, ir žiūrovai supras, kokie prasti mūsų reikalai. Pirmiausia – valstybės skola išaugo 10 mlrd. nuo 9 iki 19 mlrd. Žmonių skaičius, kurie gyvena ypatingame skurde, išaugo 104 tūkstančiais. O tų, kurie gyvena skurde, išaugo 128 tūkstančiais. Ekonomikos augimas nuo 2004 iki 2012 metų buvo vidutiniškai po 6,2 procentų – tiek lariais, tiek doleriais. Prie šios valdžios nuo 2013 iki 2019 metų vidutinis augimas – 3,9 proc., skaičiuojant lariais, o doleriais mažiau nei 1 procentas.

Taigi, kai aptarėme ekonomiką, dabar pakalbėsime apie politinę situaciją. Ministras Pirmininkas, o dabar – Europos Parlamento narys, mano draugas Andrius Kubilius, teisingai pažymėjo, 2018 metais rinkimai atskleidė visus sistemos trūkumus, kurią svajojo sukurti gruzinai. Mes ne angelai ir niekada taip nesakėme. Mes taip pat padarėme labai skaudžių klaidų, tačiau to, kas dėjosi 2018 m. antrajame Prezidento rinkimų ture palyginti negalima su niekuo, kaip tik su autoritarine valstybe. Atsirado politiniai įkalinimai, nuolatos varžomos piliečių teisės. Pavyzdžiui, dabar ruošiamasi priimti įstatymą, kuris leis taikyti draudžiamąsias priemones susirinkimams ir mitingams be parlamento leidimo. Suprantama, kokiu tikslu tai daroma. O kas susiję su socialine padėtimi, apie milijonas žmonių išvyko iš šalies nuo 2014 m. Šiandien turbūt šiek tiek daugiau. Šie žmonės yra emigravę. Kurie turi išsilavinimą, važiuoja į Europos Sąjungos šalis, kurie neturi – važiuoja į Turkiją, ir dirba labai sunkius darbus, kaip, beje, ir tie, kurie dirba Europos Sąjungos šalyse. Jei ir toliau mes taip elgsimės, jei mes nesiklausysime mūsų sąjungininkų, tokių kaip Jūs, su kurias aš dabar turiu malonumą garbę bendrauti. Jei jie nebandys suprasti, kad europietiška demokratinė sistema reiškia valdžios ir opozicijos atsakomybę. Jei jie nesupras, kad išėjimas iš kabineto nėra politinio gyvenimo pabaiga, o pradžia naujo politinio gyvenimo, aš bijau, kad mūsų laukia labai nekokios perspektyvos. 

R. Juknevičienė:

– Mes su Andriumi su Bidzina Ivanišvili pirmą kartą buvome susitikę praėjusiais metais. Tuomet stengėmės priminti, kad pvz. Didžiosios Britanijos opozicija netgi vadinasi Jos Didenybės Karalienės opozicija. Tai reškia, kad tokia pat svarbi, kaip ir valdžia. Andrius turi klausimą. 

A. Kubilius:

– Ačiū už tą paveikslą, kaip dabar atrodo Sakartvelas, tačiau mane domina, jei trumpai papasakotumėt, pastarosios savaitės įvykiai apie politinius kalinius, apie kovo 8 d. susitarimą ir kas bus toliau. 

R. Juknevičienė:

– Juk buvo laiškai ir viso pasaulio. Turbūt ir Andrius Kubilius padarė didelį poveikį. 

G. Vashadze:

– Labai didelį poveikį padarė. Ir jūs labai stipriai padarėte įtaką, ir Michaelis Gahleris, ir Viola von Cramon, ir visi Europos Parlamento nariai, kurie pasisakė. Tačiau aišku, kad viso proceso lyderis ir iniciatorius – A. Kubilius.

Turbūt reikėtų sugrįžti į 2019 metus, kuomet mūsų valdžia padarė didžiulę klaidą. Tuomet mūsų valdžia pakvietė neaiškią organizaciją su antpečiais, kuri vadinasi ar tai asociacija, ar tai asamblėja pravoslavų deputatų. Ir tuomet Gruzijoje išaušus rytui, ekranuose pamatėme kažkokį subjektą, ar tai komunistą ar provoslavą, rusų kalba iš parlamento pirmininko kėdės skelbiantį kažkokias  tiesas. Nereikia turėti Oksfordo ar bet kokio kito išsilavinimo, jog suprastum, kad tai sukėlė sprogimą. Šio kvietimo iniciatoriais, kitaip  nei Rusijos okupacijos atveju, buvo mūsų valdžia. Ir vietoje to, kad pripažintų savo klaidas, išvaikė  protestuotojus pačiu šiurkščiausiu būdu, pažeidžiant Gruzijos įstatymus, naudojant priemones ir instrumentus, kurių negalima buvo naudoti. Vėliau, norėdami sumažinti įtampą, jie pažadėjo tai, ko opozicija visada siekė dar nuo 90-ųjų: įvesti visiškai proporcinę rinkimų sistemą, kad sudarytų galimybės partinei sistemai susikurti ir pasukti ideologijų keliu, o ne atsidavimu vienam asmeniui, nesvarbu, kad ir kas jis toks yra. Ir taip jie pažadėjo, jog artėjantys rinkimai bus pagal visiškai proporcinę sistemą. Vėliau tą patį pažadą, duotą valstybei, o ne opozicijai, įžūliai atsiėmė. Tuomet prasidėjo protestai, ir nieko geriau nesugalvoję suėmė keletą opozicijos lyderių. Tačiau politinių kalinių mes turėjome ir iki tol. Dėkui Dievui, kad šis pastarasis faktas sutapo su tuo, kad 2018 metais, apie ką kalbėjo ir Andrius, ESBO ir ODIHR savo ataskaitoje apie rinkimus pasisakė griežčiausiai nuo pat Gruzijos nepriklausomybės atgavimo. Europos Parlamento nariai, Europos Sąjungos ir NATO  šalių vadovai, visi mūsų sąjungininkai ėmė atvirai nedviprasmiškai pasisakyti. Taip pat ir JAV atstovai. Ir atsitiko taip, kad situacijos radikalizacija pasiekė tokią įtampą, jog greičiausiai gavę nurodymus keturi diplomatinių organizacijų atstovai, JAV pasiuntinys, Vokietijos pasiuntinys, Europos Tarybos atstovas ir Europos Sąjungos misijos vadovas ėmėsi labai sunkios užduoties būti mediatoriais derybose tarp valdžios ir opozicijos. Buvo labai varginantis procesas. Lenkiuosi nusiimdamas kepurę ir sakau tūkstantį ačiū mūsų tarpininkams, nes jie atliko titanišką darbą ir pasiekė puikaus rezultato prie esamų aplinkybių. Rezultatas –120 proporcine sistema renkamų parlamento narių, 30 vienmandatėse apygardose ir išlaisvinimas visų politinių kalinių bei vis dar vykstančių politinių procesų nutraukimas. Iš dalies tai įvykdyta, ir aš turiu dar kartą pasakyti, kad mūsų partnerių Europoje balsas stipriai girdisi Gruzijoje, bei turi labai didelė reikšmę ir įtaką.

R. Juknevičienė:

– Man visuomet kildavo klausimas, ar turi reikšmę valdančiajai partijai ir Bidzinai Ivanišviliui tai, ką sako Europos Sąjunga arba JAV. 

G. Vashadze:

– Turi milžinišką reikšę, nes visi puikiai supranta,  kad dabar, po šios mirtinos pandemijos, susirgimų, ateina ekonominio egoizmo laikas, nacionalinių interesų – aukščiau visko. Esant tokioms aplinkybėms mes jokiu būdu negalime likti vieni, be mūsų sąjungininkų, be Europos Sąjungos, be ištikimiausio mūsų sąjungininko Lietuvos. Su tokiais sąjungininkais Gruzijai atlaikyti tą ekonominę audrą, kuri mūsų visų dar laukia, būtų labai sunku. 

R. Juknevičienė:

– O kaip reikalai su Rusija. Kaip ji elgiasi? Klausiu todėl, kad man stebint rinkimus, kuomet Jūs buvote kandidatas, niekas nekalbėjo apie Rusijos įtaką, jog jie būtų darę kokius nors veiksmus. Aš buvau padariusi išvadą, galbūt jiems to ir nereikia, jei yra „tam tinkami“ vietiniai. 

G. Vashadze:

– Aš jus supratau, ir visiškai su jumis sutinku. Žinote, 2018 metais Rusija turėjo karčios patirties nuo Gruzijos Nepriklausomybės atgavimo. Jie nesikišo, praktiškai nesikišo, nors jų spauda reguliariai spausdino medžiagą, niekada, aš net pasakyčiau taip atvirai ir vienareikšmiškai nieko nepalaikė ir stengėsi išlaikyti distanciją. Ir šiandien Rusijos resursai Gruzijoje labai riboti, nes 99 proc. Gruzijos piliečių vienareikšmiškai į klausimą, ar norime mes turėti normalius santykius su Rusijos Federacija, atsakytų, be abejo, kaip ir su kitomis šalimis. Ar pasiruošę aptarti kokius nors klausimus be deokupacijos?  Ne, nepasiruošę. Štai ir viskas. Kuo geresnė bus mūsų vidaus politika ir kuo daugiau pergalių mes joje pasieksime, tuo stipresnės bus mūsų pozicijos derybose su Rusija. Niekas nei Europje, nei Briuselyje, nei Vašingtone, nei Vilniuje, nei Berlyne – niekas iš mūsų nereikalauja nepagrįstų ekonominių pasiekimų, nors 2003-2012 metais jie buvo. Mums sakoma – jei jūs turite pretenzijų tapti europietiška valstybe, jei jūs norite tapti tvirtu kandidatu į Europos Sąjungą ir NATO, elkitės atitinkamai. Išmokite europietiškos demokratijos standartų. Tuomet mūsų pagalba ne padidės, o išaugs kartais. Deja, bet nei jūs, nei kiti asmenys, rinkti europiečių, nepradėjote daryti labai griežtų pareiškimų. Valdžia galvojo, kad tai rūkas ir lietus, kuris praeis,  nesuprasdami, kad savo neveiklumu autoritariniais metodais, vidaus politika, kuri pašalino Gruziją iš tarptautinės darbotvarkės, jie dirba Rusijos naudai. 

R. Juknevičienė:

– Rusija to ir siekia.

A. Kubilius:

– Viską labai gerai papasakojote, kas vyksta. Turiu klausimą. Iš tikrųjų gerai, kad valdžia įsiklauso, ką sako Gruzijos draugai ir kai draugai pataria nedaryti klaidų. Sakiau paprastą dalyką – neikite Janukovyčiaus keliu. Prisimenu, kaip Janukovyčius ir jo emisarai važinėjo po Europą ir aiškino, kad Julija Tymošenko ir Jurij Lucenko yra ne politiniai kaliniai, o susiję su kriminalinėmis bylomis ir t.t. Būtų gerai, kad išgirstų mus bent dabar. Nors jau pamatėme, kad jie galvoja, jog dėl pandemijos galima pamiršti pažadus, duotus savo tautai ir kitoms partijoms. Mano klausimas būtų: Sakykim, kad labai svarbus kovo 8-osios susitarimas bus įgyvendintas, t.y. bus priimtos Konstitucijos pataisos ir 120 vietų bus renkama proporcine sistema, 30 vietų – mažoritarine. Visi politiniai kaliniai bus išlaisvinti Ir p. Rurua bus paleistas į laisvę. Jūsų nuomone, ką mes, Europos Parlamento nariai ir Gruzijos draugai, kartu su kitais, pavyzdžiui, draugais iš JAV, į ką mes pirmiausia turime atkreipti dėmesį dėl vyksiančių rinkimų? Kuo gali susigundyti valdžia? Kokius mums žinomus sovietinius metodus, kurie Gruziją nutolins nuo europietiškų demokratinių rinkimų standarto,  valdžia gali panaudoti? 

G. Vashadze:

– Andriau, dėkoju, bet aš iš tikrųjų nesu tas, kuris galėčiau jums paaiškinti, greičiausiai to reikia mūsų žiūrovui, nes jūs ir taip viską puikiai apie Gruziją žinote. Aš pradėčiau nuo to, kad kovo 8-osios susitarimo nuostatų įvykdymas – tai pirmasis labai svarbus, principinis žingsnis. Bet po to būtina žengti antrą, labai svarbų principinį žingsnį – vykdyti visas 20 ESBO ir ODIHR rekomendacijų, kurias jie padėjo ant stalo po 2017 m. rinkimų. Be jokių išimčių, be jokių pateisinimų, be jokių posovietinių pasakojimų, kad dabartinėmis sąlygomis tai neįmanoma įgyvendinti. Demokratinę visuomenę, tuo labiau – demokratinę įstatymų leidybą – galima turėti bet kokiomis sąlygomis. Ir tų pasakų pasakoti nereikia. Pirmiausia – tai teisingų ir sąžiningų rinkimų surengimas pagal tikslius Vakarų standartus ir pagal Gruzijos tarptautinius teisinius įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė kaip ESBO narė. Tai ne Gruzijos ar kurio nors jos lyderio gera valia ar svajonė, o tarptautiniai Gruzijos įsipareigojimai. Ir ne tik kaip ESBO narės, bet ir kaip valstybės, kuri turi Asociacijos Susitarimą su Europos Sąjunga. Mes prisiėmėme aiškiai apibrėžtus demokratinius įsipareigojimus ir be jų galime prarasti laisvą prekybą bei vizų išdavimo liberalizavimą. Ir dabartinė Gruzijos vyriausybė, ir bet kuri būsima, turi suvokti, kad mūsų partneriai gali atleisti daug, bet niekada neatleis tų įsipareigojimų nevykdymo, kuriuos vyriausybė prisiėmė valstybės vardu.

Prisimenu Rasą, kurią dažnai matydavau 2018 metais, kai ji buvo rinkimų stebėtoja. Tuo metu Gruzijoje stebėtojų dalyvavimas kartu su misijos vadovu Ambasadoriumi Arens, suvaidino labai svarbų vaidmenį. Mums būtinas kuo gausesnis stebėtojų iš Europos Sąjungos, iš draugiškų valstybių, ypač iš tų valstybių, kurios turi liūdną sovietinę patirtį, dalyvavimas. Kitas dalykas, ką reikia padaryti, – tai atidžiai stebėti, kokias pataisas, kokius įstatymų projektus Gruzijos vyriausybė pateiks Parlamentui ir ar bandys, viena vertus, vykdyti  ESBO ir ODIHR rekomendacijas ir, kita vertus, stengsis, prisidengiant pandemija, pateisinti kokias nors autoritarines priemones tam, kad laimėtų rinkimus.

Ir paskutinė atsakymo dalis – jeigu rinkimai bus sąžiningi, esu giliai įsitikinęs, kad Gruzijos ateitis yra koalicinė vyriausybė. Gruzijoje vienpartinis valdymas galutinai išsisėmė ir eiliniams piliečiams nesukelia nieko kito, kaip tik susierzinimą. Didvyrių ar politinių struktūrų, kurios galėtų būti šios valstybės gelbėtojai, laikas baigėsi. Ateina pažangios biurokratijos ir profesionalų laikas. O tai be sąžiningų rinkimų neįmanoma pasiekti. 

R. Juknevičienė:

– Mes turime profesionalų vyriausybės patirties. Bet dabar apie tai nekalbėkim. Jau kalbame pusvalandį. Gal dar ką nors svarbaus norite pasakyti? Man visada labai įdomu jūsų klausytis. Dar kartą noriu priminti, kad Gruzija mums labai svarbi. Kartais mes kritikuojame  jūsų vyriausybę, bet ne todėl, kad mylim ar nemylim kažką. Ir Europai, ir Lietuvai Gruzija yra šio regiono demokratijos lyderė. Ir šią lyderystę reikia išlaikyti tam, kad negrįžtumėte atgal. Visa mūsų kritika – tik dėl meilės Gruzijai. Tai sakau todėl, kad tikiuosi, jog ir kai kurie valdžios žmonės klausysis mūsų pokalbio. Svarbiausia, kad mylėdami Gruziją mes norime, jog ji išliktų regiono lydere ir kada nors, dar mūsų gyvenime, mes būtume kartu Europos Sąjungoje. 

G. Vashadze:

– Būtinai tai įvyks. Ir noriu padėkoti Rasai, Andriui už tokią galimybę pasakyti, kad turiu draugų Lietuvoje. Jūs esate vieni iš jų. Prisimenu ir 2008 metus, kurie Gruzijai buvo labai sunkūs, ir jūsų didžiulį indėlį, kad Rusijos agresija būtų sustabdyta. Noriu pasakyti, kad Europos Sąjunga – tai ne kokios nors partijos politinis šaukimas, tai – beveik 80 procentų Gruzijos piliečių svajonė ir tikslas. Eilinė apklausa skelbia, kad 80 procentų Gruzijos piliečių be jokių įkalbinėjimų remia ir reikalauja Gruzijos narystės Europos Sąjungoje bei NATO. Jūsų kritika pasitarnauja tam, kad mes link šių tikslų judėtume žymiai sparčiau. O kai mano partija bus valdžioje, Rasa ir Andriau, aš tikiuosi, kad jūs mus kritikuosite dar daugiau nei kritikavote „Gruzijos svajonę“. Todėl, kad kartūs vaistai yra geriausi vaistai.

R. Juknevičienė:

– Ir meilė taip pat padės. 

G. Vashadze:

– Dar norėčiau papildyti – svarbiausia, kad aš žiūriu objektyviai. Negalima nesakyti, kad Gruzijos vyriausybė – nors kritikuoti visada galima – efektyviai veikė kovodama su koronavirusu. Ir bendrame pasaulio kontekste Gruzija atrodo gana gerai. Man labai norėtųsi, kad valdžia tai suprastų, jog tai pavyko, nes Gruzijos pilietis pasikeitė. Jis laikosi įstatymų. Visų nurodymų buvo griežtai laikomasi. Ir visa tai padėjo kol kas nugalėti ar priartėti prie pergalės. Gruzinas labai stipriai pasikeitė. Labai tikiuosi, kad visos šios pamokos, kurias mes išmokome atgavę Nepriklausomybę, veltui nedings. O kalbant apie profesionalus, aš palinkėčiau sau, kad mes praeitume tuo pačiu keliu. 

R. Juknevičienė:

– Ačiū Jums. 

A. Kubilius:

– Dar vieną frazę norėčiau pasakyti. Jeigu jūs galėtumėte perduoti ir Gruzijos valdžiai, ir visuomenei, kokią mes matome artėjančių rinkimų ir šio demokratijos egzamino svarbą. Jo reikia ne tik Gruzijai, jo reikia visai Europos Sąjungai. Jūs turite mums suteikti labai tvirtą argumentą, kad Rytų partnerystės strategija, aktuali visoms šalims, įskaitant Gruzijai, turi būti ambicingesnė. Tame kontekste demokratijos egzaminas, žinant, kokios diskusijos vyksta Europos Sąjungoje, kuomet yra problemų su Lenkija ir Vengrija, tampa pagrindinis kriterijus. Aš žinau ekspertų, kurie rodo pačius įvairiausius duomenis, kokį didelį potencialą turi Gruzija tapti lydere integracijos klausimais ne tik tarp Rytų partnerystės šalių, tačiau ir lyginant su Vakarų Balkanų šalimis. Mums, kaip Gruzijos ir Rytų partnerystės draugams, šiandien pati svarbiausia strategija ir pats svarbiausias uždavinys – parodyti Europos Sąjungai, kad tokios šalys kaip Gruzija, kažkada Moldova ir galų gale – Ukraina, turi būti bent Vakarų Balkanų integracijos kelio pradžioje. Todėl, kad jūs turite potencialą ir išlaikote šį demokratijos egzaminą, mes gauname šūsnį argumentų kalbėti Europos Sąjungoje, Parlamente, su visomis institucijomis apie tai, kad negalima to nematyti. Todėl labai svarbu tai, kas įvyks Gruzijoje artimiausiu metu.

R. Juknevičienė:

– Mes jūsų draugai, Gruzijos valdžios atstovams aš visada sakau, neduokite galimybės tiems, kurie nelabai stengiasi, kad Gruzija taptų Europos Sąjungos nare. Padėkite mums turėti rankose argumentų, dirbant Europos Parlamente parodyti, kokia regiono lyderė yra Gruzija. Mano paskutinis žodis. Kaip Ukraina gina Europos vertybes Rytų fronte, o žmonės žūva ir kovoja ne tik už Ukrainos, bet ir visos Europos laisvę, taip ir Gruzija demokratijos fronte kovoja už visos Europos demokratines vertybes. Ačiū jums, kad tokiomis nelengvomis aplinkybėmis ginate viso kontinento demokratijos vertybes.

A. Kubilius:

– Labai ačiū Jums ir iki greito susitikimo.

R. Juknevičienė:

– Mes atvažiuosime ne tik dėl rinkimų, bet ir dėl khachapuri

G. Vashadze:

– Mes Jūsų laukiam.