Genialusis kunigas – ir ukrainiečių lūpose

Suburta simbolinė ekspertų komanda – puiki palyda per Pumpėnų miestelį. O tada sužinai, kad  plyta prie plytos – ir susivieniję pumpėniečiai surinko sumą malūnui atstatyti – vienam iš miestelio lobių. Pirmoji ten kavą gers Malūno gatvėje gyvenanti Onutė. Kodėl? Va, ir mums buvo smalsu.

Lina RUŠĖNIENĖ

Rūpi praeitis ir dabartis

Pasvalio rajono Pumpėnų miestelis ankstyvo rudens rytą korespondentus pasitinka išpuoselėtomis sodybomis, kiemuose žydinčiomis gėlėmis, gražiai sutvarkyta Ąžuolyno aikšte.

O kokie kultūros lobiai nematomi plika akimi?

Apie šiuos lobius papasakoti sutinka simbolinė ekspertų komanda: Bronė Čekanauskienė, Arminas Vareika, Rita Tevėlionienė, Algimantas Stalilionis, Laima Noreikienė, Antanas Žostautas. Jie kalbą pradeda nuo miestelio praeities, o jos simbolis – memorialinė lenta savanoriams ir kryžius Nepriklausomybei.

A.Vareikai rūpi ir laisvės kovos, ir žydų palikimas, bet jo dabartinis didžiausias rūpestis – atstatomas vėjo malūnas.

Renginių organizatore dirbanti R.Tevėlionienė įsitikinusi, kad miestelio gyvenimą smarkiai paįvairina kultūrinė veikla, gyventojus suvienijantys renginiai, suburtas ir skeptikų nuostabai gyvuojantis moterų ansamblis.

O kaipgi garsūs žmonės? Kokios įžymybės kilusios iš šio krašto? To paklausti, ekspertai ima vardyti: Biblijos vertėjas kunigas Česlovas Kavaliauskas, tautos šaukliu vadinamas Bernardas Brazdžionis, kunigas knygnešys Jonas Rožanskas.

Savo miestelio pumpėniečiai nebeįsivaizduoja ir be bažnyčios bei vienuolyno, kur šeimininkauja šalyje garsus argentinietis kunigas Domingo Avellaneda su dviem kraštiečiais kunigais vienuoliais.

Kryžių čiupo už galų

Taigi apie Pumpėnų kultūrinius lobius – iš eilės. Pirmoji pasakojimą, kaip sovietmečiu varpinėje paslėpė kryžių Nepriklausomybei, pradeda B.Čekanauskienė.

Ji buvo 9 metų, o sesė 10-ies, kai eidamos iš pradinės mokyklos išgirdo garsų ūžesį. Susidomėjusios, kas vyksta, mergaitės pasuko triukšmo link – burzgė raudonas traktorius.

Sesutės net aiktelėjo išvydusios, kad miestelio centre, prie liepos, stovėjęs kryžius – nuverstas, o jį juosusi tvorelė sulaužyta ir išmėtyta į šonus.

Daug nemąstydamos, jos čiupo kryžių už galų ir ėmė vilkti bažnyčios link. Šventoriuje darbavosi bažnyčios prižiūrėtoja.

Mergaitės patikrino, kad varpinė neužrakinta, ir ėmė kryžių tempti į vidų. Padėjo ir toji moteriškė.

Varpinės viduje stovėjo dvi klausyklos – senovinės, kaip joms atrodė, didžiulės. Trise už jų užkišo kryžių ir dar užmetė rastais skudurais.

B.Čekanauskienė prisiminė, kaip grįžusios namo viską papasakojo mamai. Toji liepė sėsti ir valgyti pietus, o pati kažkur skubiai išėjo. Grįžusi prisakė šiukštu niekam apie tai neprasitarti, nes nuo sovietų valdžios keršto galėtų nukentėti visa šeima.

Niekam nė žodžiu neprasitarė

„Taip niekam ir nepasakojome. Vieni kunigai išėjo, kiti atėjo, o mes su seserimi tylėjome“, – tęsė B.Čekanauskienė.

Kunigų prašymu plaudama bažnyčią dirstelėdavo į varpinę, pagalvodavo, gal kam nors papasakoti, bet prisimindavo mamai duotą pažadą.

Kartą prie jos priėjo kraštotyrininkas A.Stalilionis ir ėmė klausinėti apie parke stovėjusį kryžių Nepriklausomybei. Vyras klausė, gal ji prisimena, kaip atrodė kryžius, kokia buvo tvorelė, o gal turi nuotraukų? Mat kryžius buvo pastatytas 1938 metais, o nugriautas 1953 metais.

„Pasakiau, kad nuotraukų neturiu, užtat galiu ne tik papasakoti, bet ir parodyti“, – šypsojosi pumpėnietė.

Bet kryžiaus varpinėje jie nerado. Paaiškėjo, kad kunigai nutarė sutvarkyti varpinę, aptiko kryžių ir užkėlė į antrą aukštą.

Prieš 5 metus jis buvo pastatytas prie memorialinės lentos Nepriklausomybės kovų savanoriams.

Traktorininką nubaudė likimas

„Man vis dėlto gražiau būtų, jei kryžius grįžtų į buvusią savo vietą – parkelį, prie liepos. Ir dabar akyse tebematau, kaip jis ten stovėjo, apsodintas žaliomis rūtomis ir nasturtomis“, – ilgesingai prisipažino B.Čekanauskienė.

Ji prisiminė ir tai, kad laidotuvių procesija mirusįjį atlydėdavo iki šio kryžiaus, o čia juos pasitikdavo kunigas ir palydėdavo į bažnyčią.

Dar moteris prisiminė, kad kryžių nuvertusį traktorininką ištiko tragiška avarija – jo traktorius apsivertė ir vyras žuvo. Bet mažai kas miestelyje jo gailėjo, prisimindami, ką šis yra padaręs.

A.Vareika sakė girdėjęs, kad liepą, prie kurios kadaise stovėjo kryžius, pasodino pats Antanas Smetona. Tik nežinia, tiesa tai ar pramanas.

Jo manymu, neverta išgyventi dėl to, kad kryžius nebuvo grąžintas į ankstesnę vietą, juk šiaip ar taip tai miestelio centras, garbingiausia ir matomiausia vieta.

Talentingų – daug, genialus – vienas

Čia pat, Ąžuolyno aikštėje, žvilgsnį traukia paminklas kunigui kraštiečiui Česlovui Kavaliauskui. Jo gyvenimas ir asmenybė žavi A.Stalilionį.

Pumpėnietis citavo kunigo Vaclovo Aliulio žodžius, kad jam gyvenime teko sutikti daug talentingų, įdomių žmonių, bet genialų – tiktai vieną, ir toks buvo Č.Kavaliauskas.

A.Stalilionis taip pat mano, kad ir kaip vertėjui Č.Kavaliauskui lygių nėra. Iš senosios graikų kalbos išverstas Naujasis Testamentas – bene svarbiausias jo palikimas. Šį sudėtingą darbą kunigas nuveikė per 4 savo gyvenimo metus. Per tokį trumpą laiką išversti galėjo tik tikras eruditas.

Č.Kavaliauskas mokėjo bent septynias užsienio kalbas, o skaitė dvylika. Jis išvertė Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“ pirmuosius septynis skyrius, Edgaro Alano Po, Radjardo Kiplingo ir kitų klasikų kūrinių, karaliaus Saliamono Giesmių giesmę.

Jis susirašinėjo su Jozefu Aloizu Racingeriu – popiežiumi Benediktu XVI.

Ukrainoje – himno autorius

A.Stalilionis prisiminė laiką, kurį Č.Kavaliauskas praleido tremtyje, Norilsko kasyklose. Toks likimas jį ištiko, nes garsiai ir drąsiai pasisakė prieš prievartinę kolektyvizaciją, o studijuodamas seminarijoje organizavo Tomo Akviniečio teologinių studijų būrelį.

1953 metais Norilske kilo didžiausias Sovietų Sąjungoje politinių kalinių sukilimas. Politiniai kaliniai reikalavo geresnių sąlygų, o lagerio administracija nutarė savaip grąžinti tvarką – išprovokuoti kruvinus susirėmimus tarp kalinių. Specialiai atrinkti kaliniai buvo uždaryti izoliatoriuje ir apmokyti, kaip kitus kalinius sukiršinti, kad vieni kitus išžudytų, kad išryškėtų lyderiai. Tuomet neramumų nuslopinti atvyko kariuomenės pastiprinimas.

Šiuo sudėtingu politiniams kaliniams metu jų dvasią palaikė Č.Kavaliausko ir ukrainiečių dvasininko sukurtas Norilsko sukilėlių himnas, kuriame minima Lietuva ir Ukraina ir kuris giedamas abiem kalbomis.

Kalbėdamasis su ukrainiečių grupės „TaRuta“ nariais A.Stalilionis išgirdo, kad iki šiol Ukrainoje Č.Kavaliauskas žinomas kaip šio himno autorius.

Tremtyje Č.Kavaliauskas susipažino su Rusijos atominės fizikos mokslininkais, ją studijavo. Po tremties toliau su jais susirašinėjo.

Bažnyčios vyresnybė jo nemėgo. Ir kaipgi mėgs, jeigu močiutė padejuoja, kad iki bažnyčios nėra jėgų ateiti, o kunigas tik paglosto petį: „Dievas taigi visur – išeik į kiemą, atsisėsk po žydinčiu alyvų krūmu ir rasi Viešpatį.“

Dar kiek – ir būtų sunykęs

A.Vareika sutiko, kad miestelio istorija labai svarbu, bet gyventi reikia dabartimi bei ateitimi. Jis pakvietė įvertinti atstatomą malūną, kuris matyti ir nuo pagrindinio kelio.

„Malūnas yra miestelio simbolis, identitetas. Kai bus baigti atstatymo darbai, Pumpėnai bus kaip niekad gražūs“, – kalbėjo vyras.

Kol kas malūnas apjuostas apsaugine tvora, planuojama baigti jį atstatyti po 3 metų.

A.Vareika kalbėjo, kad, pagal vienus dokumentus, malūnas buvo pastatytas 1920 metais, pagal kitus – 1925 metais. Greičiausiai teisinga yra antroji data, nes ranka ant pamato išvedžiotus šiuos skaičius išvydo statybininkai, kai nuplėšė senas šiltinimo medžiagas.

„Taip išeina, kad pagal pirmą datą malūną per jo šimtmetį nupirkome, o pagal antrą per jo šimtmetį baigsime atstatymo darbus“, – malūnu grožėjosi A.Vareika.

Mintis atgaivinti statinį kilo jam ir broliui Martynui Vareikai. Jie abu gyvena sostinėje, bet dažnokai grįžta į Pumpėnus.

„Mąstėme, kokį didžiausią darbą galėtume nuveikti dėl Pumpėnų. Ir nutarėme, kad labiausiai liūdna dėl suskilusio, begriūvančio malūno. Dar kiek – ir būtų visai sunykęs“, – prisiminė pašnekovas.

Senąsias dalis išdraskė, išvežė

A.Vareika pasakojo, kad aukštą vėjinį malūną didžiuliais sparnais pastatė Jonas Kolalis iš Amerikoje, anglių kasykloje, uždirbtų pinigų. Sovietų valdžia savininką ištrėmė į Sibirą, o malūną nusavino, jį naudojo kolūkis.

Vėliau malūnas buvo elektrifikuotas, o senosios dalys išdraskytos, išvežtos.

B.Čekanauskienė įsiterpė prisimenanti, kaip žmonės atveždavo grūdus malti.

„Kai prieidavo eilė, maišus užkabindavo kabliais ir užkeldavo. O žmonės eidavo į vidų, nes grūdus reikėdavo patiems supilti“, – pasakojo moteris.

Abu pašnekovai prisiminė, kad dar po kurio laiko malūne buvo įsteigta kavinė.

Labiausiai pastatas kentėjo patekęs į privataus savininko rankas. Iš jo Vareikos jį nupirko, perdavė viešajai įmonei „Būk geresnis“ ir ėmė ieškoti finansavimo, nes malūnas yra kultūros paveldo objektų sąraše.

Vien dokumentams tvarkyti reikėjo apie 20 tūkst. eurų.

Plyta prie plytos – ir visa suma

A.Vareika surizikavo tikėdamasis, kad pumpėniečiai prisidės prie jų sumanymo malūną atstatyti ir suaukos dokumentams reikalingą sumą. Juk malūnas jiems yra brangus kaip praeities prisiminimas.

„Iš pradžių skeptikai man sakė, kad neįmanoma surinkti tokią sumą. Aš juos paklausdavau, ar pirktų vieną plytą už 25 eurus. Atsakydavo, kad pirktų. Taip plyta prie plytos – ir surinkome“, – šypsojosi A.Vareika.

Kas išgalėjo, pirko ir po 12 plytų. A.Vareika sakė, kad tokiu būdu prie idėjos įgyvendinimo ir miestelio simbolio išsaugojimo galėjo prisidėti kiekvienas pumpėnietis.

Paklaustas, ką įrengs atstatytame malūne, vyriškis prisipažino kol kas nežinantis. Norėtų, kad jame vyktų aktyvi veikla, kad žmonės rinktųsi, kurtų, veiktų kažką įdomaus.

O štai ką tikrai A.Vareika žino, tai – kad jame gers kavą su 93 metų pumpėniete Onute, gyvenančia Malūno gatvėje.

Mat jis taip pažadėjo šiai pumpėnietei, kai ji pinigais taip prisidėjo prie malūno atgaivinimo.

„Aš pjoviau žolę, atėjo Onutė ir davė 25 eurus, palinkėjo sėkmės ir pasakė, kad labai tikisi malūne atsigerti kavos“, – šypsojosi A.Vareika.

Moters palinkėjimas išsipildė, finansavimas buvo skirtas.

Per mitvą pasakos žydų istoriją

Malūno atstatymas įsibėgėjęs, o A.Vareika jau kuria planus atgaivinti ritualinę žydų pirtį – mitvą.

Pakeliui iki jos vyriškis pasakojo, kad vienu metu Pumpėnuose gyveno tūkstantis žydų ir 400 lietuvių. Vien parkelyje veikė 42 žydų parduotuvėlės, nes Pumpėnai – strategiškai geroje vietoje.

Iš įvairių spalvų didžiulių ir mažų akmenų bei plytų statytame pastate sovietmečiu veikė pieninė. Šalia, ant kalnelio, stovėjo sinagoga, bet jos nebėra. Netoliese – beveik nunykę žydų kapai.

A.Vareika aiškino, kad mitva – tai baseinėlis, kuriame vandens turi būti tiek, kad panerti galėtų vidutinio ūgio žmogus.

„Nuostabaus grožio pastatas. Norėtume per jį papasakoti Pumpėnų žydų istoriją“, – sakė pašnekovas.

Ar ketina atgaivinti mitvą? A.Vareika sakė galėsiąs į tai atsakyti, jei gaus finansavimą. Bet ir B.Čekanauskienė, ir R.Tevėlionienė pasižadėjo viskuo padėti, ateiti į talką. O padirbėti reikės nemažai, mat viduje viskas užversta.

Sodybos vietoje – ąžuolas

O štai poeto B.Brazdžionio sodyba jo gimtinėje Stebeikėlių kaime paties poeto sprendimu taip ir nebuvo atstatyta.

Pumpėnų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Noreikienė ir R.Tevėlionienė svarstė, kad tai buvo logiškas sprendimas, juk trobelė vis vien nebūtų autentiška.

„Be kamino lūšnelė buvo. / Žemutės durys. Trys langai. / Bet laimė, laimė! Apsakyt nemoku. / Tik taip trumpai, taip neilgai“, – poeto posmą citavo L.Noreikienė.

Mokytoja mano, kad B.Brazdžionis greičiausiai taip graudžiai ilgesingai rašė apie sodybą, kurioje praleido pirmuosius savo gyvenimo metus. Vėliau tėvai jį išsivežė į Jungtines Amerikos Valstijas, o grįžo jau į Žadeikius. Ten veikia poeto vardu pavadintas edukacinis centras.

Gimtosios trobelės vietą žymi koplytstulpis, o netoliese auga šakas išskleidęs gražuolis ąžuolas.

Apie laisvę Ukrainos pavyzdžiu

L.Noreikienė tikino, kad mokiniai, mokydamiesi kraštiečių kūrybą, būna atidesni, labiau įsigilina.

„Jiems malonu skaityti, kad poetas gimė Pumpėnų valsčiuje, kad tarp daugybės slapyvardžių buvo ir J.Stebeikis ar J.Žadeikis. Tai kelia savigarbą, pasididžiavimą savo kraštu“, – tęsė L.Noreikienė.

Bet jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems vaikams sudėtinga taip jautriai išgyventi laisvės troškulį, kaip jį jaučia žmonės okupantų priespaudoje.

„Labai skaudu, bet dabar aiškindama tokias temas remiuosi kraujuojančios Ukrainos pavyzdžiu“, – apgailestavo mokytoja.

R.Tevėlionienė kalbėjosi su žmonėmis, kurie buvo susitikę su gimtinėje viešėjusiu B.Brazdžioniu. Pumpėniečiai poetą vadino aristokratu – toks kuklus ir šiltas jis buvo.

„Iki šiol prisimenu, kaip tėtis man, mažytei, skaitydavo „Meškiuką Rudnosiuką“, – tęsė pašnekovė.

L.Noreikienė sakė, kad moksleiviams kelia nuostabą, kokie skirtingi yra jo eilėraščiai – nuo vaikiškų linksmų iki patriotinių ir pakilių.

„Pasakojau moksleiviams, kad knygą „Poezijos pilnatis“ gavau dovanų, ir tai buvo didžiulis džiaugsmas, nes knygynuose nebuvo pirkti. Vaikams tai jau sunku suvokti“, – skirtingų kartų gyvenimą lygino pumpėnietė.

Liūdna knygnešio meilės istorija

Apie dar vieną žymią vietą – Kapoto kalną, kuriame buvo palaidoti per Pirmąjį pasaulinį karą žuvę kareiviai, mirusieji per masines epidemijas, papasakojo netoliese senkapio gyvenęs Antanas Žostautas.

Manoma, kad čia palaidotas ir kunigas knygnešys J.Rožanskas, garsus ne tik pasiaukojimu dėl lietuvybės, knygų platinimu Pumpėnų parapijoje, bet ir savo meilės istorija.

Žmonės pasakoja, kad tarnaudamas Pumpėnų bažnyčioje vikaru jis susipažino su gyvanašle dvaro savininke Marija Vavržecka-Tukallo.

Moteris nuo J.Rožansko susilaukė dukters. Bet kūdikis mirė ir jos prisiminimui buvo pastatyta Verkiančio Angelo skulptūra.

Pašalintas iš kunigų, J.Rožanskas apsigyveno Niurkonių dvare, apsirgo ir staiga mirė. Buvo palaidotas koplyčios šventoriuje, bet giminės reikalavo, kad būtų perlaidotas kitur.

Toliau pasakojimai turi du variantus. M.Vavržecka-Tukallo liepė J.Rožanską perlaidoti po jos langais. Bet yra ir kita versija – kad kūnas slapčia buvo palaidotas jau neveikiančiose kapinėse ant Kapoto kalno.

Paprašyti išrinkti, kuris iš šių lobių pats brangiausias, ekspertai sutiko, kad istorija, praeitis, asmenybės formavo Pumpėnus, bet svarbi kultūros dalis yra ir tikėjimas, nešamas du dešimtmečius čia besidarbuojančių kunigų vienuolių. Tuo labiau kad vienuolynas – miestelio gyvybingumo pagrindas.

panskliautas.lt

Projektas „Ieškok lobio!“