Geriausia antiinfliacinė priemonė

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Metinei infliacijai priartėjus prie 15 proc. kartelės, Vyriausybė jau priėmė ir ruošia papildomas priemones jos pasekmių švelninimui. Kokia antiinfliacinė priemonė galėtų sukurti mažiausią biurokratinę naštą, padėti tiems, kuriems to reikia labiausiai, ir tuo pačiu nesukelti žalingų šalutinių efektų?

Infliacija įsibėgėjo dar praėjusių metų rudenį, o tam, be kitų veiksnių, įtakos turėjo ir sparčiai didėjęs užimtumas, atlyginimai bei vartojimas. Tokią infliaciją pristabdyti sunku – mokestinės lengvatos ar papildomos išmokos gyventojų sąskaitas papildo dar labiau, pakursto paklausą ir neslopina kainų augimo.

Tačiau dabartinę infliaciją daugiausiai lemia ne klestinti vidinė paklausa, o išorinis šokas – į rekordines aukštumas pakilusios energetinių išteklių, grūdų, metalų ir daugelio kitų žaliavų kainos. Dabartinis kainų augimas lenkia daugelio gyventojų pajamų augimą, daugelio jų perkamoji galia mažėja, ir dėl to dalis gyventojų jaučia nemažą finansinę įtampą.

Kai kurios priemonės buvo priimtos dar tvirtinant šių metų biudžetą. Pavyzdžiui, daugiau nei dešimtadaliu padidėjo minimalus atlyginimas, senatvės pensijos, mažiausiai uždirbančių pajamas kilstelėjo ir padidintas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD). Šį mėnesį priimta dar viena priemonė – netaikomas PVM tarifas centralizuotai tiekiamai šilumai.

Dairantis į kaimynines šalis toliau svarstomos ir kitos mokestinės lengvatos. Lenkija laikinai netaiko PVM tarifo maisto produktams, sumažino mokesčius kurui, Švedija pasiūlė vienkartines išmokas visiems, turintiems automobilį. Lietuvoje girdimas tokių pasiūlymų aidas – nuo vienkartinių šimtinių iki mažesnių mokesčių kurui, maistui ir energetiniams ištekliams.

Mokestinė lengvata kurui turi nemažai trūkumų – daugiausiai naudos gautų didžiausių ir daugiausiai kuro naudojančių automobilių savininkai, o neturtingiausių, besinaudojančių viešuoju transportu tokia lengvata nesušildytų.

Be to, tokia lengvata neskatintų ieškoti sveikesnių alternatyvų – persėsti į viešąjį transportą ar sėsti ant dviračio. Prisiminkime ir tai, kad kiekvieną kartą sustojus degalinėje į baką bėga ne tik kuras, bet vis dar ir eurai į Putino režimo sąskaitas.

PVM lengvata maisto produktams, bent jau būtiniausiems ir sveikiausiems, padėtų tiems, kuriems pagalbos reikia. PVM lengvatos taikymas visiems maisto produktams iš valstybės biudžeto paimtų apie 400 mln. eurų per metus, o svarstymas, kokiam išskirtiniam prekių sąrašui taikyti šią lengvatą, gali užkurti ilgai trunkantį pageidavimų koncertą. Matant didėjančią konkurenciją tarp prekybininkų – tiek šalyje, tiek konkuruojant su prekybos tinklais Lenkijoje – turbūt šiuo metu nebereikėtų labai bijoti, kad naudos galutiniai vartotojai negautų.

Daugiausiai galvos skausmo ir problemų gali sukelti ne kuro ar maisto, o dujų brangimas. Jų kaina biržoje išlieka beveik dešimt kartų didesnė nei prieš metus, o jos perkėlimas galutiniams vartotojams daug kam turėtų nepakeliamų pasekmių. Dar blogiau atrodo siūlymai sudarinėti gyventojų sąrašus, kurie turės stoti į eilę prie kompensacijų – eilės bus ilgos, procesas alinantis.

Šioje situacijoje valstybė turėtų priimti sprendimą ne išskaidyti pabrangimą, perkeliant jį keliems ar keliolikai metų į ateitį, o užbrėžti rinkos kainos ribą, virš kurios už dujas iš biudžeto sumokės valstybė. Ir tuo pačiu metu numatyti, kad papildomos ES fondų lėšos būtų nukreiptos į programas, kurios skatina įvairiausių atsinaujinančios energijos išteklių gamybą, vartojimą ir kaupimą.

Galiausiai, efektyviausia, greičiausia ir teisingiausia priemonė būtų ne mokestinėmis lengvatomis vaikytis rinkos kainas, stebint, ar šiuo metu reikia kompensuoti elektros, kviečių ar kitų prekių brangimą, o mažinti pajamų mokesčius.

Tiesiausias kelias – dar kartą padidinti NPD ir taip padėti mažiausiai uždirbantiems. Tačiau dabartiniai kainų pokyčiai paliečia ne tik mažiausiai uždirbančius, bet ir viduriniąją klasę. Sumažinus bazinį GPM tarifą nuo 20 proc. iki 17 proc., vidutinį atlyginimą uždirbantys gyventojai per mėnesį gautų beveik 50 eurų. Galvojantiems apie teisingumą priminsiu, kad didžiausios daugiausiai uždirbančių pajamos apmokestinamos gerokai didesniu, 32 proc. siekiančiu pajamų tarifu.

Tokia lengvata šalies biudžetui kainuotų panašiai, kaip ir lengvatinis PVM tarifas maisto produktams – nemažai, bet itin geros būklės Lietuvos valstybės finansams tai nebūtų nepakeliama našta.

Mažesni mokesčiai dirbantiesiems leistų jiems patiems nuspręsti, kur išleisti padidėjusias pajamas – žuviai, daržovėms, elektrai, vaikų ugdymui ar dviračiui.