Gyvenimas gerėja, bet to nejaučiame?

„Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė

Statistiniai rodikliai rodo, kad gyvenimas šalyje gerėja − vidutinis darbo užmokestis auga dviženkliu tempu, senatvės pensijos taip pat nestovi vietoje, o gyventojų, gyvenančių absoliučiame skurde, skaičius mažėja. Tačiau visuomenės apklausos rodo, kad didelė dalis gyventojų šio gerėjimo visai nejaučia. Ar toks gyventojų pesimizmas yra pagrįstas?

Per pastaruosius dvejus metus vidutinis darbo užmokestis šalyje išaugo daugiau nei 20 procentų. Kitaip nei įprasta manyti, jis didėjo ne tik daugiausiai uždirbantiems – atvirkščiai, remiantis Sodros duomenimis, per pastaruosius metus pajamų didėjimą dažniau pajuto mažiausių pajamų gavėjai. Apskritai, minimalus mėnesinis atlygis (MMA) nuo 2016 m. pradžios išaugo 14 proc., o nuo pernai vasaros jį imta leisti mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Išaugus mažiausiai uždirbančiųjų pajamoms, mažesnį nei 450 eurai atlyginimą gaunančių darbuotojų dalis sumenko nuo 32 proc. 2015 m. iki 17 proc. 2017 metais.

Mažiausiai uždirbančiųjų pajamas padidino ir per didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sumažinta mokestinė našta. Tačiau augo ne tik gyventojų darbo pajamos, bet ir vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri per pastaruosius dvejus metus padidėjo kiek daugiau nei 20 proc. Padidėjo ir įvairios socialinės išmokos, vietoje papildomo NPD dirbantiems tėvams visiems vaikams imti mokėti vaiko pinigai.

Visgi gyventojų nuotaikos, kurias atspindi nuomonės apklausos, nėra labai optimistiškos. Šių metų pradžioje atliktos BNS/ RAIT apklausos duomenimis, net trečdalis gyventojų teigė, jog 2017 m. gyveno prasčiau nei ankstesniais metais. Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio mėnesį atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. gyventojų nejaučia gyvenimo gerėjimo ir mano, jog reikalai šalyje blogėja. Kuo galima paaiškinti tokį gyventojų nusivylimą?

Visų pirma, reikia sutikti su tuo, jog faktinis atlyginimų augimas greičiausiai nebuvo toks spartus, kaip rodo statistiniai duomenys – dalį jo lėmė dėl mažėjančio šešėlio vykstantis atlyginimų skaidrėjimas. Didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, įvestos Sodros įmokų grindys, „vyšninių vokų“ akcija ir apskritai didėjanti kova su šešėliu greičiausiai paskatino darbdavius didesnę darbo užmokesčio dalį mokėti oficialiai, o ne vokelyje, tačiau realybėje dėl to darbuotojų piniginės nepastorėjo.

Dėl menkesnės derybinės galios ir įsidarbinimo galimybių su tokia situacija dažniausiai susidurti galėjo žemos kvalifikacijos darbuotojai, asmenys gyvenantys mažesniuose miestuose ar kaimiškose vietovėse. Apie tai byloja ir apklausų rezultatai – vieni labiausiai nusivylusių yra asmenys, turintys vidurinį ar žemesnį nei vidurinį išsilavinimą, kaimo vietovių gyventojai. Apskritai, šių asmenų įsidarbinimo galimybės šalyje išlieka vienos prasčiausių, tad tai gali taip pat kurti šios visuomenės grupės neužtikrintumo jausmą.

Neretai gyventojų nusivylimas aiškinamas ir išaugusiomis vartotojų kainomis, kurios, neva, eliminavo išaugusių pajamų poveikį gyventojų perkamajai galiai. Tačiau statistiniai duomenys byloja ką kita – atsižvelgus į kainų poveikį, vidutinis atlyginimas šalyje nuo 2016 m. pradžios išaugo beveik 14 proc., tad gyventojų perkamoji galia padidėjo.

Tiesa, kai kurių asmenų, pavyzdžiui, kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų, pajamos minėtuoju laikotarpiu pasižymėjo lėtesniu augimu nei šalies vidurkis, tad šie asmenys galėjo labiau jausti neigiamą išaugusių kainų poveikį savo perkamajai galiai. Visgi augančių vartotojų kainų poveikis galėjo būti labiau jaučiamas pernai, nes šiemet infliacija yra gerokai atslūgusi.

Bandant paaiškinti gyventojų nuotaikas, negalima atmesti ir pajamų nelygybės reikšmės šioje dėlionėje. Gali būti, jog vertindami savo finansinę situaciją, gyventojai atsižvelgia ne tik į savo asmeninius pasiekimus, bet ir lygina save su kitais. Net jei asmens pajamos ir išaugo, bet augo gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, kaimyno, jis gali būti linkęs vertinti savo finansinę situaciją kaip prastėjančią ar bent jau negerėjančią.

Tačiau pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų pastaraisiais metais sumažėjo, o apskritai atskirties padidėjimui daugiausiai įtakos turėjo tai, kad pensijų augimas atsiliko nuo atlyginimų augimo. Kita vetus, šiemet vidutinė senatvės pensija jau augo sparčiau nei vidutinis atlyginimas, tad, tikėtina, jog ir šių metų pajamų nelygybės rodikliai bus geresni.

Ko gero neįmanoma išvengti to, kad šalyje visada bus pesimistiškai nusiteikusių gyventojų, tačiau daug svarbiau žinoti, ar augant ekonomikai tokių asmenų dalis mažėja. Apklausos, kurios nėra atliekamos reguliariai ir jų rezultatai negali būti palyginami laike, pateikia tik tos akimirkos nuotrauką, bet nieko nepasako apie tai, kuria linkme judame. O panašu, kad judame teisinga kryptimi. Minėtoji „Baltijos tyrimų“ gyventojų nuomonės apklausa atskleidė, jog gyventojų, manančiųjų, kad gyvenimas šalyje gerėjo, dalis išaugo nuo 30 procentų pernai iki 35 procentų šiais metais.

Panašias optimistiškai nuteikiančias tendencijas fiksuoja ir kas mėnesį Statistikos departamento atliekama vartotojų apklausa. Pasak šio tyrimo rezultatų, vartotojų pasitikėjimo rodiklis rugsėjo mėnesį buvo vienas iš aukščiausių per pastaruosius 11 metų. Gyventojai vis geriau vertino savo finansines perspektyvas, galimybes sutaupyti ir įsigyti stambius pirkinius.

Tad galbūt laikas pripažinti, kad nors ir tebeturime nemažai rimtų problemų ir vis dar pernelyg daug šalies gyventojų yra nepatenkinti savo finansine padėtimi, gerėjantis gyvenimas aplanko vis daugiau šalies gyventojų.