Į ūkio laukus mokslininkė joja raita

Joniškėlio bandymų stotyje triūsianti jaunoji mokslininkė net savo šeimos ūkyje turi puikią laboratoriją ir nepaliauja eksperimentuoti. Nuo pat jaunumės būdama smalsi ūkininkų duktė, ji mokėsi visko – ir joti, tik pirmus kartus sėdo ne ant žirgų, o ant jaučių.

Vita SAVICKIENĖ

Sulaukė vienos jaunos

Retas kuris vaikštinėdamas po šimtametį Joniškėlio Karpių dvaro parką bei grožėdamasis restauruotais rūmais, įsivaizduoja, kad jo viduje vyksta rimtas mokslinis darbas.

O yra būtent taip. Senoviniame pastate yra įsikūrusi Joniškėlio bandymų stotis, o joje dirba keturi mokslininkai.

Jauniausia bandymų stoties darbuotoja – 34 metų Viktorija Gecaitė. Joniškėlyje ji pradėjo dirbti prieš penkerius metus.

„Nemažai darbo patirties turintys kolegos mane draugiškai priėmė. Kaip vėliau jie prisipažino, kolektyve labai trūko jaunatviškos energijos. Pernai apsigyniau daktaro disertaciją. Mano tema buvo „Ekologinė žemdirbystė“. Mano darbo vadovė – kolegė Aušra Arlauskienė“, – pirmuosius mokslininkės žingsnius prisiminė V.Gecaitė.

Joniškėlio bandymų stoties direktorius mokslų daktaras Vidas Damanauskas bei mokslų daktarė Aušra Arlauskienė ne tik gyrė jaunąją kolegę, bet ir kvietė jaunus mokslininkus prisijungti prie jų kolektyvo.

„Nesuprantame, kodėl jauni mokslininkai nenori dirbti mažuose miesteliuose. Pas mus ir atlyginimai dideli, ir yra galimybė stažuotis užsienyje. Mes džiaugiamės kiekvienu jaunu žmogumi, nes jie į kolektyvą atneša naujovių ir mums neleidžia senti“, – aiškino senbuviai.

V.Gecaitės mokslinė kryptis – ekologinė žemdirbystė (V.Savickienės nuotr.).

Atlieka bandymus su tarpiniais pasėliais

Joniškėlio bandymų stotyje yra atliekami su žemdirbyste susieti moksliniai tyrimai – stebima, kaip konkuruoja vieni šalia kitų auginami žieminiai kviečiai, pupinės žolės, baltieji dobilai, apyninės liucernos. Taip pat dirbama kone 300 hektarų žemės, auginamos įvairios kultūros.

Kiekvienas šalies regionas turi tokias bandymų stotis, kokia įsikūrusi ir Joniškėlyje.

„Kai su kolegomis rašome mokslinius straipsnius, imame duomenis iš kelių regionų, nes vyrauja skirtingi dirvožemiai. Pasvalio žemės yra sunkios, molingos. Jos yra kitokios, išskirtinės visoje Lietuvoje. Mūsų krašte žemės derlingumas labai priklauso nuo meteorologinių sąlygų“, – aiškino mokslininkė.

Joniškėlio bandymų stotyje supaprastinto žemės dirbimo ir tarpinių pasėlių augimo derinimo galimybės yra tiriamos nuo 2007 metų. Sukaupta nemažai tyrimų ir patirties.

Tarpiniai pasėliai po javų derliaus nuėmimo naudojami dirvožemiui atkurti ir gerinti, padeda taupiai naudoti dirvožemio maisto medžiagų atsargas, neleidžia joms išsiplauti. Tirpdo kitiems augalams sunkiai prieinamas maisto medžiagas, stelbia rudenį dygstančias piktžoles.

V.Gecaitė nebijo pareikšti savo nuomonės (V.Savickienės nuotr.).

Dilgėlė – didelis vaistas

V.Gecaitė mokslinius tyrimus atlieka ir darbo vietoje Joniškėlyje, ir savo namuose Pakruojo rajone – ten turi nemažą laboratoriją.

Jos mokslinis kelias prasidėjo tėvų ūkyje Joniškio rajone, Žagarėje.

„Kadangi mano tėvai ūkininkai, tai aš nuo mažų dienų mačiau visą to darbo kasdienybę. Mano dėdė buvo agronomas, senelis – geras žemdirbys. Ir mane visada domino žemdirbystė, todėl pasirinkau agronomijos studijas Žemės ūkio universitete. Dar studijuodama tėčiui patardavau, kaip auginti grūdines kultūras, persakydavau naujausias tos srities žinias. Tėtis dabar jau pensininkas – atsisakė ūkio, bet aš jo neperėmiau. Likimas taip susiklostė, jog valdau savo vyro ūkį Pakruojo rajone“, – pasakojo jaunoji mokslininkė.

Savo ūkyje ji mėgsta išbandyti naujoves – augina pluoštines kanapes, rapsus, moliūgus. Iš jų spaudžia aliejų. Naujausias pakruojietės atradimas – dilgėlės.

„Dilgėlės yra didžiausias vaistas, jose galima rasti kone visą Mendelejevo lentelę. Galima naudoti ne tik lapus, bet ir sėklas. Iš lapų verdu arbatas, o sėklas naudoju žaliesiems kokteiliams ar jomis gardinu salotas, gaminu ekstraktą. Planuoju kitais metais užsėti dilgėlių lauką, – pasakojo pašnekovė.

Ji prisipažino, kad nebegeria kavos, ją pakeičia kakava su dilgėlių sėklomis.

„Kava energijos duoda tik trumpam laikui. Po 2–3 valandų ji tą energiją atima, ir žmogus jaučiasi silpnas. O kakava atvirkščiai – energijos užkrauna visai dienai. Aš vadinamąją „gyvą“ kakavą gabaliukais perku internetu.

Mokslininkai – Joniškėlio bandymų stoties direktorius dr. V.Damanauskas su kolege dr. A.Arlauskiene (viduryje) šiltai sutiko jaunąją mokslininkę V.Gecaitę (V.Savickienės nuotr.).

Kenksmingos medžiagos lieka išspaudose

Naminį aliejų spaudžianti V.Gecaitė paneigė mitą, kad iš rapsų gaminamas šis produktas yra kenksmingas ir reikia jo vengti dėl glifosato kiekio jame.

„Naujausi mano tyrimai, atlikti su kolege mokslininke, parodė, kad rapsų aliejuje tikrai nėra glifosato. Iš Vokietijos laboratorijos gauti tyrimo atsakymai patvirtino, jog visų taip bijomas glifosatas lieka ne aliejuje, o jo išspaudose. Rapsų aliejus taip pat saugus kaip ir saulėgrąžų“, – naujausiais moksliniais tyrimais dalijosi pašnekovė.

Mokslininkė atskleidė, jog kiekvienam žmogui pravartu rytais, kol dar skrandis tuščias, išgerti šaukštelį kokybiško kanapių ar moliūgų aliejaus. Aliejaus riebalai apvelia skrandį, taip jį apsaugodami nuo rytinės kavos rūgščių.

V.Gecaitė savo ūkyje augina pluoštines kanapes ir iš jų spaudžia aliejų (V.Savickienės nuotr.).

Jodinėjo ant jaučių

V.Gecaitė – ne iš tų mokslininkų, kurie dienų dienas leidžia laboratorijoje. Mokslininkė dažnai apžiūri laukus, stebi, kaip auga augalai. Į laukus ji joja raita ant žemaitukų veislės kumelaitės Fani.

„Jodinėti pradėjau dar vaikystėje, bet ne ant žirgo, o ant senelio augintų jaučių. Kaimynas, matydamas, kad mėgstu jodinėti ir laiką leidžiu su jo žirgais, devintojo gimtadienio proga padovanojo mažą kumelaitę. Man pavyko su ja susidraugauti, bet kumelė buvo mano viršininkė ir diktavo savo taisykles. Todėl tėtis nupirko Fani. Labai patogu žirgu apjoti laukus, nes iš aukštai geriau matosi augalai. Žirgu mėgsta joti ir mano trimetė dukrelė Andrėa. Tik vyrui Andriui pasijodinėjimai nepatinka“, – pasakojo V.Gecaitė.

Moteris juokdamasi prisipažino, kad ji yra svajoklė ir nori išbandyti įvairiausias naujoves, bet jos vyras Andrius Kvedaras yra realistas, tad porai dažnai reikia padiskutuoti, kad rastų kompromisą.

Puiki pašnekovė V.Gecaitė skaitytojams pasiūlė pabandyti pasigaminti ananasų giros, kuri, anot jos, gerai valo žarnyną nuo blogųjų bakterijų.

V.Gecaitei labiausiai patinka į laukus joti ant kumelaitės Fani (V.Savickienės nuotr.).

Kakava

Reikės: gabalėlio kakavos, trupučio imbiero, datulių, žiupsnelio dilgėlių sėklų bei 200 mililitrų karšto, bet ne verdančio vandens. Visą šį mišinį tereikia suplakti plaktuvu.

V.Gecaitė su vyru Andriumi augina trejų metų dukrelę Andrėą (V.Savickienės nuotr.).

Ananasų gira

Į 3 litrų stiklainį reikia sudėti 1 vidutinio sunokimo nuluptą ir riekėmis supjaustytą ananasą, nedidelę aitriąją papriką, gabalėlį burokine trintuve sutarkuoto imbiero, 250 gramų cukraus arba 6 šaukštus medaus, dilgėlių arba mėtos. Viską užpilti virintu atvėsintu vandeniu.

Pilno stiklainio nepripilti, kad liktų vietos fermentacijai. Indą pastatyti šiltai ir palikti 3 paroms fermentuotis.

Tada nukošti ir girą laikyti šaldytuve. Gerti kiekvieną dieną po stiklinę.

Ananasą galima užpilti 3 kartus, tik reikia papildomai sudėti kitus ingredientus.

– Tėvai Zita ir Vytautas Gecai didžiuojasi dukters pasiekimais (V.Savickienės nuotr.).

Išnašos:

„Nesuprantame, kodėl jauni mokslininkai nenori dirbti mažuose miesteliuose. Pas mus ir atlyginimai dideli, ir yra galimybė stažuotis užsienyje.“

A.Arlauskienė

„Jodinėti pradėjau dar vaikystėje ant senelio augintų jaučių. Kaimynas, matydamas, kad mėgstu jodinėti, devintojo gimtadienio proga padovanojo mažą kumelaitę.“

V.Gecaitė